2022.01.24 22:53 (prieš 4 m.)
Vienareikšmiškai daug kas nuo jūsų pačios charakterio priklauso. Pas mane situacija gana panaši. Vyras labai artimą ryšį su tėvais turi, o aš su savo mama nelabai. Net ne tai, kad nelabai, bet man puikiai užtenka tokio ryšio kokį turime. Galime ir savaitę, ir daugiau laiko nesusiskambinti ir aš tame problemos nematysiu, aš gyvenu savo gyvenimą, ji savo ir ramu man. Kai norim jau viena kitai pasiskambinam ir pliurpiam valandą, dvi. 😄 Aš pati iš savęs esu uždaresnio būdo, man pilnumoje užtenka bendravimo savo šeimoje, o mano šeima yra aš, vyras, vaikai. Visi kiti giminaičiai skaitosi. Kartais susimąstau, kad ir pati gal vyro giminėse matau problemas jog jie labai artimi, vieni kitiems pratę padėti ir panašiai, o aš iš esmės esu savo gyvenimo kalvė. Visada buvau linkusi savo problemas spręsti pati viena, nereikia man aplinkinių pagalbos. Ir kai kas nors iš jo pusės nori 'padeti' jaučiuosi taip lyg būtų perziangiamos mano gyvenimo ribos, nes kaip ir sakiau esu pratusi pati sau gyventi ir reguliuotis viską. Tačiau mane nuo jūsų skiria tai, kad aš ir nejaučiu poreikio bendrauti daugiau negu reikia paprastam draugiškam ryšiui palaikyti. Aš gyvenu taip, kad aš su savo mama bendrauju, o jis su saviškiais. Jis su mano mama irgi bendrauja tiek kiek reikia, kai atvažiuoja į svečius ir viskas. Aš lygiai tiek pat kiek jau reikia pas uošvių važiuoti. 🙂