Lietinga parašė:
Na iš tiesų tai tiesiog gal nesinorėtų į tą pačią vietą eiti, Jakiūnui kaip ir priekaištų neturiu, nors dabar skaitau kad plėvinį virkštelės prisitvirtinimą galėjo …
Čia tai baisu...aš po netekties pastojau praejus 4 mėn, tai irgi-ateinu ir klausia-“kelintas vaikelis”, “tai jau viska zinot praauginus viena” ir pan... Anglijoj ant netekti patyrusiu moteru kortelių klijuoja lipduką su asaros simboliu, kad personalas nesamoniu neklausinėtu... bet mums toli iki to... Klaipėdoje jokios psichologines pagalbos negavau. Joks psichologas ar kitas tam skirtas specialistas, apart mano rūpestingoms ginekologes, nepasirodė...Kiek skaiciau-Lietuvoje tik santariskese moterys gavo normalią pagalba. Visur kitur-viduramžiai...
Labai uzjauciu, mielos mamos...
Moteriai, kuri apraše savo netekti ir kalbėjo apie nenorą rupintis savo 11men kudikiu del patirtų išgyvenimų ir tikiu-laikinos depresijos:
suprantu jusu skausma, nes pati gal pora sav nenorejau is lovos pakilti, prievartavau save daryti viska, nes supratau, kad norint gyventi toliau- negaliu pasiduoti... jus turite tiksla... man buvo pirmas vaikelis ir baisiausia buvo baime, kad dabar visi nėštumai taip baigsis ir as niekad neisnesiosiu kudikelio...Salia jusu jau yra vienas stebuklas! Pasistenkite jam atiduoti save, kad ir “valdiškai” kol sutrukines skausmo šarvai... Jam reikia jusu labiau nei ko kito pasaulyje! Pagalvokite ka psakytu jusu isejes angelelis jums. Jis tikrai noretu, kad jus būtumėte laiminga su jo/jos broliuku/sesute. Stiprybes jums ir pirmyn... leiskite sau išsiverkti ir pasakykite sau iki kada tai sau leidžiate. O tada - Stop. Nuo tos minutes bandykite žengti pirmyn...








