Aš pilnai sutinku su Sade, man net pats vyras yra ne kartą sakęs, kad turėčiau būti gudresnė, o ne aikštinga.
Dar norėčiau pridurti, kad pabėgti ir nutraukti santykius yra lengviausia, nes tokiu atveju nereikia spręsti jokių problemų. O namų be dūmų nebūna, mes visi esame ne idealūs, kiekvienas su savo istorija, su savo "pričiudais", todėl anksčiau ar vėliau kyla konfliktai. Man ši situacija atrodo taip, tiesiog vyrui į veidą sviedžiama- nekenčiu tavęs, o vyras spontaniškai sureaguoja- šiuo atveju spjauna. Aš bandau įsivaizduoti save, jeigu konflikto metu (kai ja ir taip nelabai galvoji) vyras man taip padarytu- atsuktų į save mano veidą ir mesteltų, kad nekenčia... Manau, kad turėtų būti kažkas spontaniško iš mano pusės 
, gal net tas pats spjūvis jam atgal 
. Todėl šioje vietoje kalbėti apie išdidumą, kad būk išididi nesižemink, sukrauk daiktus, na, nežinau, aš taip nesakyčiau... Ar kam nors yra įdomu kaip jautėsi vyras tuo metu, kai jam į veidą (suprantu, kad iš labai arti) yra pasakoma, kad nekenčiu tavęs.
Mažas vaikas yra sunku ir mamai ir vyrui- trūksta poilsio abiem, mama tikisi pagalbos su vaiku iš vyro, o vyras tikisi, kad po darbo jam leis pailsėti. O dar jeigu vyrui vaiko nepavyksta nuraminti ir vaikas nurimsta tik pas mamą ant rankų- gal vyras bijo tokiu atveju vaiką imti, kad nepasirodytų nieko vertas, todėl stengiasi pabėgti kur nors (kad ir į kompą ar telefoną), kad jo niekas nerastų ir netrukdytų. O žmona vis prašo pažiūrėti vaiką... Tarkim mano vyras sukanda dantis ir žiūri, bet kitą kartą ir jam nutrūksta ir pykstamės, kaip jis sako, dėl vaikų...
Sunku spręsti apie šeimos santykius iš vienos situacijos, mums irgi buvo sunkių akimirkų ir yra dabar tokių, ir buvo minčių, kaip aš nebenoriu pyktis, noras viską užbaigti. Bet žinote kas mane sulaiko? Ogi priesaika, kurią davėme vestuvių metu- kai laimė lydės ir vargas suspaus... gerbti ir mylėti visą gyvenimą. Man tuo metu tai nebuvo nereikšmingi žodžiai, nes juos tardama galvojau apie kiekvieną jų, todėl dabar, kai būna labai sunku, aš prisimenu kodėl aš čia ir stengiamės spręsti, kiek tai pavyksta kitas klausimas, tačiau mes stengiamės... Nes išsilakstyti (kai galvoji, atrodo sunku- išeiti, kas bus toliau ir pan. dvejonės), bet realiai- tai- pats lengviausias kelias, bet tik ar tai yra išeitis? 
Norime, kad mus gerbtų, tai pradėkime nuo savęs- pradėkime gerbti kitus (ir vyrą). Iš tiesų, juk yra taip, kad tas žmogus, kuris negerbia kitų, negerbia ir savęs. Santuoka yra sudaroma ne dėl draugų, baliaus, o dėl savęs ir jeigu jau tam pasiryžtame, tai turime ir eiti iki galo. Kai jau išbandyta viskas viskas ir nieko nebėra, ką klijuoti, tuomet gal reikėtų susėsti ir apsvarstyti atskirų kelių galimybę, bet ne taip, ne tada, kai kraujas verda, ne tada, kai priimami impulsyvūs sprendimai...
Aš suprantu autorės savijautą, skaudu, šlykštu, pažeminimas, įžeidimas- aš taip jausčiausi... Bet juk iki to dar buvo kažkas, kas tokį atsaką kažkas išprovokavo. Juk tai yra antra santuoka, negi taip visą laiką ir eisite- atsibodo (atsibodau), uždarau duris ir atidarau kitas, o paskui gal dar kitas, ir dar...
Atsiprašau už kitokią nuomonę
Vaikas
Vyrų mąstymas juk visiškai kitoks, jie viską supranta tiesiogiai. Reik mokėt apžaist jų ego, kuris taip nori jaustis šeimininku ir padėties valdovu.
