TV
Sveikos. Net nebežinau jau ką ir bedaryti. Turiu giminėje 60-metę artimą moterį, kuri serga.. viskuo. Paskaito internete pagal savo simptomus ir pati sau įsipaišo ligas: tai išsetinė sklerozė, tai alzhaimeris, tai parkinsonas, tai raumenų atrofija.. eina per daktarus kur tik įmanoma, niekas nieko neranda, tyrimai pas sveikus nevisus tokie geri.. o serga ji ištiesų. Tik neaišku kuo. Reakcija ir judesiai labai sulėtinti, žodžiai kartais stringa, vaikštant visai pusiausvyros nėra, būtinai turi laikytis už ko nors, darant kažkokį judesį kuris reikalauja raumenų aktyvumo, pvz maigant kamuoliuką delne, iš pradžių lyg ir viskas gerai, bet po 2-3sekundžių lėtėja ir silpsta, nepraėjus nė minutei kamuoliuko sugniaužti nebegali, rankos dreba. Bet tik viena kūno puse. Kita stipresnė, silpna irgi, bet kamuoliuką bent kelias minutes sugeba gniaužti. Daryti ir magnetiniao rezonansai, ir galvos tyrimai, ir psichiatrinėje gulėjusi.. žodžiu visur išieškojo.
Daktarai gūžteli pečiais ir parodo į duris. Moteriškė turėjusi (gal ir tebeturi) tris depresijas, sūnus žuvęs (nuo to viskas ir prasidėjo), geria antidepresantus, nervų sistema išsibalansavusi iki tiek, kad dėl menkiausios smulkmenos verkia ir naktim nemiega. Kaip ji pati sako, nervuojasi, kad serga, o serga, nes nervuojasi. Gerai, kad tiek pripažįsta. Nes, mano akimis, problema yra ta, kad jai savotiškai patinka sirgti.
Ankščiau tikrai matėsi, kad pergyvena dėl neaišku kas čia vyksta, o dabar kalbėdama labai dažnai, kone kiekvienam sakiny vis pabrėžia 'nes nu nieko negaliu'. Ir balse net kaip pasididžiavimas ar kaip čia išsireikšti.. kuo toliau, tuo rečiau į viešumą išeina, kompleksuoja dėl savo išvaizdos (suglebusi, susilenkusi, sverdėja kaip girta, lėta), pati sako, kad nemalonu kai kažkas iš pažįstamų paklausia kodėl taip atrodo, nes neva nenori pasakotis, nors būnant žmonių būryje, jei kažkas nutinka ji su pasimėgavimu 'nesupratau kas čia buvo, sergu, užlėtinta visa, nesugaudau kas čia nutiko'.
Panašu, kad pradeda manipuliuoti savo padėtimi. Ta moteriškė apsistojusi pas kitą artimą giminaitę, ir stebint iš šalies, pasidarė gaila tos sveikos (tai moteriškė virš 80 metų, bet guvesnė). Pvz, atėjo pietų metas, o ji ramiai vyresnei moteriškei 'noriu, kad viską padarytum, nes aš lėtai labai, sunku man'. Net ne prašau, o noriu.. kitas dalykas, panašu, kad yra to energetinių vampyrų tipo. Nes skundžiasi, kad sunku gyventi su ta močiute, bet namo nevažiuoja. Ta močiutė matosi labai nesidžiauga jos viešnage, bet išprašyti tiesiog negali. Viską daro savaip, kitos moters namuose, daro savaip.. jei kas ne pagal ją, iškart jungia 'sergu' mygtuką.
Tiesa, bando gydytis mankštom (iš tų, kurias paskiria kinezaterapeutė daro vos kelias, nieko daugiau nebando, nes 'pusiausvyros neišlaikau, per sunku, geriau pagulėti). Pati supranta, kad reikia judėti, bet neperlipa per save (labiau nenori. Tiesog ieško 'o ko gi dar galiu negalėti?') Veiklos jokios ji daryti 'negali': piešti negali, nes rankos dreba, vaikščioti negali, nes svyruoja (o jei kas pamatys, o jei nugrius, o jei o jei..) ir beabejo, pavargsta labai greit. Megzti negali, nes labai lėtai, siūti negali, nes.. negali. Vertėjauti (siūliau tam, kad eurą kitą užsidirbtų, pensija 200€) negali, nes oj nebemoka, nors realiai tai antra gimtoji kalba, žodžiu ką nepasiūlai vis negali. Medituoti negali, nes mintys juodos, užblokuotos..
Suprantu, kad žmogus tikrai serga, ir panašu, kad labiausiai psichika netvarkoj ir niekas nepadės kol ji pati nesuims savęs į rankas. Bet juk kažkoks būdas turi būti kaip atversti jos smegenis į reikiamą pusę? 
pas psichologą neina, nes nėra pinigų ir 'taigi turiu su kuo pasikalbėti'.
Gal kas esat su kažkuo panašiu susidūrę? Kaip elgtis aplinkiniams su tokiu žmogumi? Pataikauti matosi nėra prasmės, nes prasideda manipuliacijos. Palikti vieną ir nusigręžti irgi ne išeitis, nekartą yra skambėję žodžiai 'negaliu likti viena, ką nors pasidarysiu'. Asmeniškai, manau, kad tie kurie taip sako tai tik pasakyti ir gali, bet nenoriu vėliau būti atsakinga už kažkieno savižudybę..
