lin99 parašė:
Na man vistiek atrodo, kad jei autore galvoja apie ateiti ne toje salyje, kurioje dabar gyvena, tai vien tik del vaiko, kad jis turetu teva, aukotis... Jau dabar ji…
tai vat tas pietietiskas mentalitetas man visai netinka..ir as tai visad puikiai zinojau (todel pries maniski draugavau, tik su amerikieciu, olandu ir sveicaru-vokieciu (buvo dar toks anglas), ah kokie jie normalus zmones buvo, bet gal ir klystu nes gi negyvenau kartu). as esu tyli, rami, viska apmastanti. o jis vis rekia negalvodamas, mane vis zemina kad pats stipresnis jaustusi...Man labai baisu del vaiko, jau dabar jis daro viska atvirksciai ko as prasau, pvz prasau neleisti vaiko i virtuve, tai jis is pat ryto ji jau i virtuve ileidzia ir leidzia visus musli, kruopas, zirnius ant grindu pilti ir zaisti, o as jam aiskinu kaip tai pavojinga, tai tada as paranojike. kai pagalia supranta, atnesa man vaika ant sofos, ziurekis pati mazdaug, arba paprasau jo nelaipioti laiptais kai vaikas mato (musu butas yra per du aukstus) tai jis specialiai tai daro. arba jei paprasau jo ka nors padaryti ar nupirkti ko nors, tai as esu islepinta pati nieko nedarau. as buvau savim labai patenkinta, pasitikinti savimi ir savo gyvenimo kryptimi, tai jis tai bando kiek imanoma zlugdyti, kad jausciausi nieko verta. Dingau is socialinio gyvenimo, nes man baisu kad jis prie zmoniu pradeda ant manes rekti, jis tai aiskina kad jis tik pakelia balsa ir cia nieko tokio, o man geda del jo ir del saves prie zmoniu. Jau daug kartu jis mane apreke mieste ir paprastai labai judrioje gatveje, nes jam maloniau kai tai visi mato.. as nebegaliu viso to pakesti, man tai visiskai nenormalu, bet bandau priimti, kaip jis sako, turiu priprasti prie jo pietietisko normalaus charakterio, ir nenormali esu as, ir jei kas nors kur nors man blogai atsako jam zinant ar matant, tai jis visad turi pabrezti, kad matai as ne vienas visi zino, kad tu nemoki su zmonemis... atseit as bendrauju tik su intelektualais tai jis atseit nori kad ismokciau bendrauti su visais... (iki siol nesuprantu kaip man taip atsitiko bunant 40 m kad nesupratau kas jis per zmogus... kai su juo susipazinau nekreipiau i ji demesio, susitikdavai kartais per koki vakareli, ji ignoruodavau. jis visad budavo besisypsantis ir super pozityvus, ir tai mane galu gale kazkiek patrauke, ir tai kad as ji ignoravau jis pasiryzo laimeti mane, dare viska kad kiti konkurentai dingtu ir kad mano akivaizdoje jis butu laimetojas)
na ir issiliejau as cia si ryta... bet jau nebegaliu kas dien praejau verkti. vakar masciau kai buvau single ar kada nors verkdavau... taip budavo be gal karta i 5 metus ir del rimtu priezasciu, darbo paprastai. o dabar verkiu dal visko, vos jis balsa ant manes pakelia, ir jei pamato mane verkencia tai puola dar labiau.. jauciuosi kaip buciau susapnavusi bloga sapna ir kad galiu atsibusti ir visa tai dings... bet baisiausia tai del vaiko, kas is jo bus, o jis toks mielas ir nekaltas dabar, dar nieko nesupranta. bijau kad jis kopijuos teti ir taps toks kaip jis pries mane...
aisku as pati nesu ideali, visad gyvenusi viena ir galvojusi tik apie save, turbut nemoku gyventi poroje...







