Komfortas. Kaip čia taip – vaikas be vyro? Tau gi bus vargas. Tau dirbti reikės. Skubėsi, iš galvos nersiesi. Koks čia gyvenimas? O ką mes žinom apie komfortą? Ar žinom, kad komfortas nėra tik namas, sąskaitos dydis ar mašinos markė – dar yra vidinis komfortas, tas kurį daug sunkiau pamatyti ir įvertinti. Tik nepradėkit galvomis linguoti – va dabar ateis vieniša mamytė ir visus pamokins kaip gyventi. Neateis ir nemokins. Todėl, kad mano gyvenimas yra mano, ir mano pasirinkimai – mano. Niekas neprivalo ir neturi elgtis būtent taip ir ne kitaip. Ir ne vieniša aš. Turiu aš vyrą – patį pačiausią. Bet apie „komfortą“ ir gyvenimo kokybę prisiklausiau tiek, kad reta tiek girdėjus... Pamačiau forume svarstymus kaip būtų "patogiau" ir tiesiog nesusilaikiau nepakomentavus... Mano atveju "komfortas" aptarinėjamas tik dėl to, kad šalia nuostabaus vyro, turiu ir ne mažiau nuostabų neįgalų vaikutį.
Ar žinot kiek kartų aš girdėjau žodžius „aaa... tu tik nesupyk... man taip tavęs gaila... naaaa... kažkokia pabalus atrodai, pavargusi... O kaip su gyvenimo „kokybe“? Kada paskutinį syk jautei gyvenimo „komfortą“? Visada yra išeitis... Jam būtų daug geriau tarp SAVŲ...Na aplankytum...“ WTF? Kokių savų? O mes kas – svetimi? Ir ko aš ten nejaučiu? Gyvenimo „komforto“??? What is this shit? (PYP užsidėkit patys 
) Man va vis pataria vaiką palikti, kad gyvenimo "nesigadint". Kažkam pataria vaikų negimdyti, nes vyras niekam tikęs, nes sunku bus... Mes kalbam ne apie kokią paliegusią akvariumo žuvelę, kurią galima tiesiog nuleisti į unitazą (ne kiekvienas ir pastarąją lengva širdim į kanalizaciją nuleistų) – čia gi žmogus! „Kitoks“? Ir ką? Varginantis? Parodykit man žmogų, kuris nė minutėlės nebūtų Jūsų „varginęs“. Mus vargina tiek daug dalykų, kad norint išvengti bet kokio vargo reiktų į negyvenamą salą kraustytis. Ar bus lengva? TIKRAI, TIKRAI NEBUS. Bet šis klausimas neteisingas. Nes reikia klausti ar verta? O užauginti žmogų – visada verta. Net tada kai sunku.
Dar miegu, bet jau girdžiu tylu tipenimą hole... Pamažu sapnas sklaidosi, patyliukais pramerkiu akis ir pasižiūriu į laikrodį – 6:10 raudonuoja prietemoje. Kiek tokių ankstyvų rytų būta, sunku ir suskaičiuoti... Kai nė velnio nenori keltis, kai kaip vaiduoklis išslenki iš šilto guolio su viltimi, kad dar pavyks grąžinti į lovą savo „su gaidžiais“ besikeliantį herojų. Ir... randi „avariją“ su lyg lubomis... arba ant grindų tolygiu sluoksniu paskleistas kruopas... gražiai iš vazonų „iškeldintas“ gėles... „suskaitytą“ knygą... galėčiau vardinti ir vardinti „staigmenas“... Juk tik prieš minutę išgirdai žingsnius – mistika, kada jie tai spėja? O jei kartais spėji pasitikti savo šaunuolį dar neatlikus rytinio ritualo ir susitari grįžti į lovą „pagulėti“... po nepilnos minutės vėl išgirsti žingsnius – pakartoji „procedūrą“ kokius 4 kartus daug maž poros minučių intervalais... Dar pabandai „laimę“ apsimesti miegančiu ir galiausiai vis tiek keliesi... Ar tai vargina? Kartais net labai... Bet mane momentais vargina daugybė dalykų... Plauti grindis, skųsti bulves, valyti langus, prisiversti baigti nerti įpusėtą staltiesę, bendrauti su žmonėmis su kuriais visai nenori bendrauti (bet kartais tiesiog privalai), būti įdomi ir draugiška, kai nė velnio nenori anei tokia, anei kitokia būti... Kai gerai pagalvoji, tai būtent vaikai tave ir ištraukia iš to „privalai“ liūno. Kokios būtų dienos be jų? Neatidėliotini dienos reikalai (ujui patys svarbiausi), dalykai, kuriuosi būtiniausiai reikia išspręsti, karjera (kaip gi be jos, nė žingsnio) ir nuo jos neatsiejami susitikimai su svarbiais žmonėmis... O vakarais niekieno netrikdomas poilsis, romantika ir „komfortas“... Kaip iš filmo ar ne? Dienos lekiančios pro šalį ir tu lyg traukinio vagone stebintis, o kas gi bus po to? Galvojat, kad „idealios“ dienos be trukdžių, nenumatytų nesusipratimų, patrepsėjimo prie durų „nenojuuuuuu“ yra geriau nei dienos su visu tuo? Klystate. Turėti vaikų, nereiškia tik vargti, tai reiškia ir be galo džiaugtis, būti mylimu, svarbiu. Turiu čielus du ir su jais abiem yra VIENODAI daug „reikalų“. Niekad negalvojau, kad kuris nors iš jų man labiau „apsunkina“ kasdienybę... Niekad negalvojau ir neketinu galvoti...
TV
