TV
Dar nėra labai lengva apie tai kalbėti, bet jau įgijau labai daug pozityvumo ir žiūriu į priekį. Antrą Velykų dieną vyras išvežė mane į Santariškes. Nebejaučiau vaikelio judesių jau kuris laikas, bet kadangi ir prieš tai jis pas mane tai salto pilve darydavo, tai ramiai ilsėdavosi, neėmiau į galvą - maniau ilsisi. Prisiskaičiau visko šituose forumuose, išsigandau, nors daug kam jis juda daugiau, kitoms - mažiau, ir viskas gerai būna. Bet jaučiau,kad bus blogai... Buvo 25 nėštumo savaitė, kai turėjau gimdyti savo sūnelį. Gimdžiau jį jau negyvą, tad dar labiau širdį spaudė, kad reikia tai daryti. Priežastis - virkštelė smarkiai susisukusi aplink savo ašį. Epikrizėje nenurodyta, tačiau kai vaikutis gimė, akušerė pasakė iškart, kad yra mazgiukas prie vaiko bambytės. Mano vaikis sugebėjo susimazgyti mazgą ir nenuostabu, nes jis buvo laaabai judrus. Kai smarkiau pašokdavo jis, pašokdau ir aš. Nors gydyoja sakė, kad mano kaltės tame nėra (aš nepersistengiau judėdama, nors judėjau tikrai daug kai laukiausi), vis tiek tikiu, kad tai kažkiek galėjo įtakoti tokią baigtį. Taip pat ateičiai žinosiu, kad vos nepajusiu kurį laiką judesiuko - lėksiu tekina į ligoninę. Labai skaudu, kad netekau mažylio, kurį taip norėjome turėti, planavome, kurio laukė visi mūsų artimieji, draugai, bendradarbiai. Skaudu, kad lengvai besiklsostantis nėštumas, kuris leido man džiaugtis juo, kuris nepakenkė man ir nepriklausė nuo mano sveikatos (niekuo nesirgau, nekraujavau), gali baigtis liūdnai.
Beje, ligoninėje man nepatiko. Kadangi gimdyti turėjau negyvą vaikutį, manimi beveik nesirūpino. Buvo labai nemalonu. Tik pora budinčių akušerių ir sesutė buvo malonios ir rūpinosi. Vaistais badė į abi rankas, užpakalius ir visur, kur galima įkišti... 
gavau morfijaus ir jo draugų, po kurių vėmiau, alpau ir kalenau žandikauliu. kai vaiko galvutė jau lindo, gimdykloje buvo tik mano vyras. Jei nesurikčiau, kad jau gimdau, jau viskas, tai niekas neateitų, nes keitėsi pamaina. Aišku, tuo metu buvo daug mamų, kurios gimdė sveikus vaikelius, už tai džiaugiuosi 
aš savo iškentėjau tyliai... Net kai gulėjau gimdykloj, vizituojant studentams įsiveržė banda su daktare kažkokia, ji pažėrė man krūvą sveikinimų, pradėjo klausinėti kas gimė. Net sesutė pakraupo. Išsinešdino visi kaip mat, kai sužinojo, kad negyvas.
Žodžiu, patirtis skaudi, kaip ir daugumai šioje temoje berašančioms... Dabar laukiu, kol išgysiu. Noriu kuo greičiau vaikelio, bet žinau, kad reikia atsigauti. Lakstau šen ir ten, semiuos pozityvumo, nors ir be darbo tikriausiai likau po šio įvykio, sužadėtuvių žiedą katė kažkur naktį pavogusi nukišo, vestuvės po mėnesio, o išlaidų atsirado: sugedo mašina, vyras per tas ligonines verslo užsakymų kelių neteko.. aaa...
bet viskas bus gerai
