2015.05.27 14:06 (prieš 11 m.)
Aš pati esu iš keturių mergaičių šeimos, nemanau, kad tėvai norėjo berniuko, įtariu, kad kai kurios tiesiog netyčiukės esam, nors mylėtos tikrai visos buvom ir esam stipriai ir vienodai
buvo ir mūsų šeimoj panašus atvejis, kai viena iš seserų sužinojusi, kad laukiasi susigalvojo, kad nori mergaitės ir taškas. Sesuo labai silpnų nervų ir baisiaisia prasidėjo tada, kai gydytoja pasakė, kad greičiausiai berniukas. Dievaži, ėjo dar pas 3 gydytojus, kad šie pasakytų lytį, du gydytojai sakė mergaitė, kiti du - berniukas. Verkė ji kiekvieną dieną kaip nenorėjo berniuko, skambindavo kasdien kitai seseriai, turinčiai mergaitę, verkdavo, kaip anai pasisekė, o jai va likimas pagailėjo... Buvom tikrai sunerimę, jau ir apie psichologo pagalbą galvojom. 8 mėn. ji pasidarė 3D echoskopą - mergaitė, nurimo, bet vis tiek nebuvo tikra, tad dar pagailėdavo savęs. Dėkojom kažkam aukščiau, kai gimė mergaitė. Po kelių metų ji susilaukė berniuko, galvojom nemylės, bet tuo metu jai jau buvo dzin - turėjo ji savo mergaitę... Dabar jos vaikučiams 6 ir 4 metai, myli ji juos abu labai, bet su berniuku, mano nuomone ji turi daug stipresnį ryšį. Kai laukiausi ji vis manęs klausinėdavo, ko aš noriu, sakau man dzin tik labai noriu, kad vaikelis būtų sveikas. Tai ji nepatikėdavo, kaip gali nenorėti mergaitės, bet niekaip negalėjo pasakyti logiškos priežasties, kuo čia ta mergaitė tokia ypatingesnė už berniuką. Ir kitų žmonių argumentai dėl mergaitės noro, kad gali ją gražiau aprengti ir supinti kasas, man yra nesuprantami...