sveiki,
issiskirti su mylimu zmogumi aisku visada yra sunku. ir zaizdos gyja tikrai ne viena diena. taciau, nors mano patirtis zinoma ne identiska, ir atvirkscia, taciau tikrai laimes nebus, jeigu jusu vyras liks su jumis tik del to, kad labai stengsites ji priristi, galbut elgdamasi net ne naturaliai (stengsites, kad ir ne naturaliai, kad viskas butu tobula), taciau viskas tik laikinas dalykas... dabar, kol laukiates, jus lanko vienokios emocijos ir mintys. kai susilauksite vaikelio, vel bus sunku ir visokiausiu minciu kils. taciau isivaizduokite save jo kailyje, jeigu jus netiesiogiai verstu gyventi su zmogumi, kuris jums gal nebera patrauklus, gal jau turetumete kazka kita ir motyvuotu tuo, kad yra vaikas, yra santuoka ir pan. ar jaustumetes laiminga? ar ilgai truktu tas nenaturalus gerumas ir buvimas kartu?seniai yra pasakyta, kas suduzo - to nesuklijuosi, o kas nera palei laisva valia - niekada nesuteiks pilnatves ir laimes...
zinoma, apmaudziausia jusu situacijoje, kad tiek laiko stengetes susilaukti vaikelio, tiek pastangu, laiko ir galbut pinigu idejote, tikejote, abu norejote, abu laukete, o cia kaip tycia nutiko kaip nutiko. matyt vyras "nedalauke" ir prarado vilti dar tebebandant 
skaudu... bet jeigu vyras nori iseiti, sakyciau, kad turetumete ji paleisti, nes kad jis bus tik su jumis - maza vilties, jeigu ne su dabartine "simpatija" tai atsiras kazkas kitas, ka jis susiras. jeigu jau taip ivyko karta, ivyks ir daugiau, juolabiau, jeigu vaikas bus neramus ir .t.t, tai vyrus labai vargina ir jie dar labiau nori atitrukti nuo visko ir lyg ir netycia grizti is darbo vis veliau ir veliau...
zinoma, savo situacija jus pati zinote geriausiai, ir viska matote tiesiogiai, tad kazko teigti tikrai neimanoma ir butu neteisinga. zmones yra skirtingi, situacijos skirtingos. taciau as paleisciau. asmeniskai mano seimos situacija tokia, kad skyrybu dar nuo nestumo pradzios norejau as, nes vyras pasileido nuo grandines suzinojes apie nestuma. kodel? jis iki siol paaiskinti negali. su laiku aisku apsitumejo, surimtejo, bet kaip as sakau, po laiko... ir dabar mes jau gyvename atskirai, nors labai bande mane priristi, elgtis nuostabiai, stengesi paveikti per morale, jausmus ir t.t. ir as bandziau. bandziau beveik dvejus metus ji myleti, tiksliau grazinti kadaise pamintus jausmus, taciau nieko nepavyko ir kiekviena diena buvo kancia, nenorejau kad griztu is darbo, nenorejau, kad prasytu artumo ir .t.t (pastaba-jokiu neistikimybiu is abieju pusiu musu santykiuose nebuvo). taciau prichologine situacija buvo mano labai bloga. dabar, kai gyvenu tik su mazyle, suprantu, kad reikejo anksciau viska baigti, nes ramybe-brangiausias turtas, o nervu lasteles neatsisto tad jeigu jusu vyras jaustusi panasiai kaip as - turetu del seimos, del "lengvumo" gyventi su jau gal nebemylimu zmogumi, tai jis tikrai nesijaustu laimingas, tarp jusu kiltu vis didesne itampa ir blogiausiu scenarijumi ikyretumete vienas kitam taip, kad padoriai ne vienam kambary 5 minuciu neisbusit, o tai labai kenks vaikui
tad zinoma, gyvenimas yra jusu. santuoka irgi jusu, bet bandykite atrasti abiems jums tinkamiausia varianta. siuo atveju, prisiminkite, kad tuojau tapsite mama ir svarbiausias zmogus jusu gyvenime bus nebe vyras, o vaikas, kuriam atiduosite visas jegas, siluma ir meile. svarbiausia, kad tevas vaiko nepamirstu, ypac taip ilgai planuoto ir laukto, ji lankytu, juo rupintusi ir jums padetu ji auginti 
sekmes
atsiminsiu parasysiu:))) kai moteris perdetai prisirisa prie skriaudejo ir visom isgalem ji gina
Vaikas
