sleepy_burito parašė:
Palaukit palaukit. Čia komentatorės siūlo skyrybas ne visai adekvačiai. 
Yra šeima, investuota laiko ją kuriant, puoselėjant namus ir santykius, auginant vaiką. S…
Įdomu kaip autorei baigės.
Augau panašioje situacijoje, galiu aprašyti kaip viskas vyksta iš vaiko pusės.
Vaikystėj nekritinėdavau, neturėjau polinkio isterikuot, buvau nieko neišsiskiriantis vaikas, kuris kartas nuo karto pazyzia, paišdykauja. Buvom tokia vidutinė, bet iš tų šeimų kur gali sau leist daugiau truputį.
Viskas prasidėjo gal nuo 3 metų, kai įsidūkus pliaukštelėjau tėvui per žandą. Buvau taip supurtyta, kad po to kelias dienas nekalbėjau.
Vėliau prasidėjo ir tampymai parduotuvėj, turėjau problemą, kai pykindavo važiuojant autobusais ar mašina, tai kaskart išlipus tampydavo ausis, už plaukų, rėkdavo. Mama nepatenkinta tokiu elgesiu buvo, bet tik tam kartui.
Mamai grįžus iš darbo netyčia numečiau šokdama nuo sofos distancinį ir tėvas mane per kambarį metė. Tada pamenu mama kaip stovėjo su paltu koridoriui, taip ir mane parengus išėjo. Gyvenom pas senelius kokį mėnesį, vos neišsiskyrė tėvai. Bet grįžom.
Pamenu bijodavau tėvo kažko paklaust, užsidarydavau kai tik jis grįždavo iš darbo, verkdavau jei tekdavo pasilikti su juo. Prasidėjo mokykla ir kartojo toks elgesys. Lankiau muz. mokyklą ir prailgintą klasę, kartais sunkiau sekdavos matematiką ruošti, tai mama tėvo prašydavo man padėt. Tada prasidėjo ir durnė, debilė, be smegenų, trankymas per galvą, užpakalį, diržas nuolatos padėtas, ašaros ir t.t. Beveik kasdien vaikščiojau apsiverkus, nebenorėdavau po muzikos eiti namo, antroj klasėj net vemdavau nuo nervų. Ir dar tie kasdieniniai rėkavimai, pykčiai... Pamenu kad slėpdavaus spintoj ir verkdavau, 7 metų bandžiau su šaliku pasismaugt, kad viskas nutiltų.
Mama aišku užrėkdavo, jei matydavo neleisdavo manęs daužyt. Prasidėdavo žeminimas, kad "būsi tik merga kuri moka dažytis ir nagus lakuot, nes smegenų 0" Paskui tėvas kokius 6 metus ėjo į jūrą ir nuo 6 iki kokios 11-12 klasės mažai būdavo namie.
Mama pati kentėjo jo rėkavimus nuolatinius, bet jos jis nemušė ir net klausė.
Paauglystėje turėjau labai žemą savivertę ir būdavau linkus persidirbt, viską spaust and 10 ir iki max, kad kompensuoti tą jausmą, kad esu durnė, debilė, niekas, kad nieko negaliu pasiekt.
Po mokyklos be klausimų gerai išsilaikiusi egzaminus ir mokėdama anglų kalbą išvažiavau studijuot į užsienį su savo per 12 klasę uždirbtais pinigais. Grįžau jau su 2 diplomais ir rasta sava vieta gyvent.
Labai ilgai neturėjau santykių, nes nemėgau vyrų, galvojau jie visi tokie ir tik sexas ir viso gero būdavo.
Tik 23 metų sugebėjau normalius santykius užmegsti su vyru.
Turėjau problemų su pykčiu, ilgai lankiau kickbox, padėjo kažkiek, bet ir dabar jei kas kelia balsą užkart "stoju į pozą".
Jau suaugusi mamos klausiau kodėl nesiskyrei su tėvu, taigi ir tave nervojo, laimės nebuvo ir su manim taip elgės. Atsakė, kad nors ir nervingas, bet negėrė, pinigus namo nešė ir aceit aš vistiek būčiau išėjus ir ji nenorėjo senatvėje viena gyvent.
Man sunku suprasti tai iki dabar.
Esu sau pasakius, kad jeigu mano vyras muš vaikus, tą pačią dieną susikrausiu daiktus ir išeisiu su vaiku. Jei mušė vieną kartą muš ir antrą.
Toks žmogus nėra vertas sugadinti psichiką vaikui. Padariniai visada pasimato vaikui užaugus.
Vaikas
Jus esate labai stipri moteris ir net neabejoju, kad pati surasite saves verta vyra, kuris tures kitokias vertybes nei turejo jusu tevas 
