2018.02.26 21:02 (prieš 8 m.)
Vis dar gajus steteotipas, kad maži vaikai ožiuojasi. Kažkaip ne visi supranta, kad tai tokia vaiko kalba, toks supratimas tuo metu. Juk nei tas devynių mėnesių, nei pusantrų metų žmogelis nemoka pasakyti, ko nori, kas netinka, kad pavargo per daug ir t.t. Todėl šaukia, irzuliuoja, verkia - kad suaugęs suprastų ir padėtų. Įsivaizduokit, kaip nervina: šneki šneki, rodai rodai į kažką, o niekas tavęs nesupranta, dar paima ir nuneša kažkur? Na, o reakcija vaiko labai priklauso ir nuo įgimtų savybių. Vienas gražiai rankytę ties į norimą daiktą, o kitas šauks ir pyks, nes temperamentas kitas. Čia ne ožiai, tiesiog toks raidos etapas. Aišku, išveda iš kantrybės, aišku, pavargstam, bet ką užauginsim, tą ir turėsim. Todėl verta šimtas pirmą kartą paaiškinti, kas negalima, ir nukreipti dėmesį kitur ar apeiti tas situacijas, kuriose „gresia sprogimas”.