Pciončik parašė:
Sveikos mergytes
Tikiuosi prisimenat mane. Anksciau lankiausi cia, veliau buvau dingus.
Perskaičiau vakar ir tik šiandien susikaupiau parašyti... Užjaučiu nuoširdžiai. Pati praėjau beveik lygiai tą patį, kai dukros laukiausi. Žinoma, ne puseserė buvo (apie šitą dalį tai net nesuvokiu ką galima dar būtų komentuoti).
Kadangi praėjo jau daugiau nei 10 metų, laukiuosi vaikelio nuo nuostabaus vyro ir panašu, kad gyvenimas pagaliau susidėliojo taip, kaip kažkada ir svajojau, tai galiu pasakyt - VISKAS TIKRAI BUS GERAI!
Nuoširdžiai suprantu ir prisimenu ką reiškė likti vienai su vienu vaiku už rankos, kitu pilve. Pinigų minimaliai, butas nuomuojamas, sūnus klausinėja "kur tetis?" o aš ištisai verkiu... Kai dabar pasakau, kad buvo sunku, tai tik žodžiai. Realiai tai buvo nežmoniška. Bet... tuo metu, kai jau nebuvo iš ko verkt ir atrodė, kad viskas viduj tuščia,susidėliojau tokį sąrašiuką:
1. Aš bent žinau kas vyksta, vaikai - ne. Jiems irgi sunku, negaliu būt egoistiška ir galvoti tik apie savo skausmą.
2. Nieks nemirė. Visi sveiki, o aš dekretinėse, tai galiu ilsėtis, daryti ką noriu ir galvoti tik apie save ir vaikus.
3. Kad ir nedaug, bet turiu užtikrintas pajamas metams laiko ir bent jau naujo darbo ieškoti nereikia (tuo metu metai buvo dekretas).
Nustojau isterikuoti, persikrausčiau gyventi pas tėvus, iki dukros gimimo palepinau save ir sūnų (eidavom į kiną, muziejus, valgyti ledų. Nusipirkau batus, kurių gyvenime nebūčiau sau leidus pirkti dėl nepraktiškos ir sunkiai derinamos spalvos ir bent jau tuo metu kai juos avėdavau - jaučiausi laiminga :))
Kad ir labai sunku buvo,pradėjau stengtisi bendrauti su draugėm ir šiaip žmonėm.
Mažajai gimstant tėvas dalyvavo, vis tik. Paskui bandė grįžt pas mus, o aš leidau. Tai buvo vienintelė klaida, nes po to vėl teko lipdyti širdį antrą kartą. Bet iš kitos pusės - septynis metus paskui nesinorėjo jokio kito vyro. Dirbau, rūpinausi vaikais, dariau karjerą. Aišku, apie vyrus tai ir aplinka man bandė įteigti, kad nu jau išsiskyrusi ir su dviem vaikais tai nieko gero jau nerasi tikrai. Net nuosava mama taip sakė.
Bet atsirado. Kaip iš niekur. Neieškotas, neviliotas. Tiesiog suvedė likimas
Ir kol kas viskas nuostabu. Tik tiek, kad dabar aš jau žinau, kad net ir likusi viena - išgyvenčiau, nes ne vienus metus pati stačiau savo likimą. Užtai siūlau dabar ramiai atsitiesti, pripažinti pačiai sau, kad jau tikrai geriau vienai, nei gyventi su gyvuliu. Paduoti pateiškimą dėl alimentų, jei yra nors menkiausio turto - nelaukit kol perrašys kam nors - pasidalinkit (net jei tai mašina). Kadangi laukiatės, alimentus gali priteisti ir jums pačiai, nes negalit dirbti šiuo metu. Protingai susidėliokit išlaidas, nešvaistykit daiktams, kurių nereikia. Jei tik pas tėvus yra galimybė turėti atskirą kambarį ir ramybę - persikraustykit. Tie nuomos pinigai labai pravers ateity, geriau pataupyti. O kol ūsit namie su vaikais - leiskit laiką naudingai, mokykitės kažko, kas ateity gali praversti. Papildomos kalbos, programavimo, gal net elementaraus siuvimo. Viskas, ko išmoksit, anskčiau ar vėliau gali reikšti didesnę algą ir galimybes.
Svarbiausia - žiūrėkit į priekį, ne atgal. Nekaltinkit, nes tokiu būdu bjaurybėms tik duodat šansą pasijausti teisesniais, nes "va matai kokia ji baisiuoklė?". Ramybė, pasitikėjimas ir jūsų ateities sėkmė bus geriausias atlygis
SĖKMĖS!!!