Perskaiciau komentarus del mp ir susinervinau
Kazkuri pasake kad perejimas prie misinuko yra lengviausias kelias. As kategoriskai nesutinku.
Mano istorija - pirmo vaiko maitinti nesigavo, gimes vaikas gulejo inkubatoriuje beveik 2 savaites, apie maitinima krutimi negalejo buti ne kalbos, taigi pieno nepasigamino, tad pasizadejau kad zutbut maitinsiu antra.
Gime vaikutis, nugriauze papus iki kraujo, iki melyniu, skausmas budavo ziaurus - aptemdavo akyse, prasidedavo galvos skausmai, kelias naktis krete saltis, zodziu, perejau pragaro kelius, bet sukandusi dantis viska iskenciau, nes nu LABAI norejau maitinti vaika pati. Vaikas kabodavo ant papu diena- nakti, dziaugiausi, tegul - uzkurs fabrikeli - valio! Nedaviau jokiu buteliuku, jokiu soskiu, tik papus. Ir ka po 3+ savaiciu, vaikas tiek sukudo, kad jau man paciai baisu daresi ziureti.
Nuejom pas gydytoja, ta susieme uz galvos. Vaikas svere maziau nei kai gime. Turejau du kelius: primaitinti misinuku arba kovoti uz naturaluma ir "nematyti" kad vaikas fiziskai issekes, apsimesti, kad viskas cia OK ir toliau maitinti savo pienu, kurio akivaizdziai neuztenka. Pasirinkau primatinima. Lengvesnis kelias butu buves matiinti savo pienu. Kurkas sunkiau yra pripazinti, kad negali vaikui duoti tai, kas jam taip labai reikalinga ir su skausmu sirdyje, maitinti misiniu.
Zodziu, visos tos pieningos, kurioms teka upes pieno, vos pagalvojate apie savo vaikuti, bukit geros, neizeidinekite musu - kurioms netryksta pieno fontanai, tokiais pasakymais kaipo: "turbut nelabai ir tenori maitinti - pripazink, nemeluok pati sau", "viskas tavo galvoje", "renkiesi lengviausi kelia"
Turekit nors kiek zmoniskumo.