2016.06.22 14:56 (prieš 10 m.)
Šiaip žiūrint ir skaitant temą, labai fainos mamos čia susirinkę, tikrai
Dėl savo instinktų - vis mažiau man vilties lieka, kad jie iš kažkur atsiras... tuoj gimdyti, o emcijų jokių vis dar neatsiradę, išskyrus baimė ir suvokimas, kad gyvenimas daugiau niekada nebebus toks, koks buvo... Niekada nemėgau svetimų vaikų, net sesės dukrų nemėgau ir nepradėjau mylėt, kol neužaugo (nuo 16-17 metų)
bet vaikam meilės reikia juk visada, o ne tik tada, kai jie užauga ir nebeužknisa
Turim su vyru ir krikšto dukrą (2 metų), na nemoku nei bendrauti, nei prižiūrėti, nei noriu tą daryti, nors kaip ir pareiga būtų...
Dėl vaikų nenorėjimo - abejonių neturėjau niekada, visada nuomonė gan tvirta buvo, kad nenoriu ir nenorėsiu, niekada susvyravusi nebuvau... Su pastojimu tikras cirkas, kitaip nepavadinsi... Kelios gydytojos sakė, kad turiu rimtų bėdų ir be dirbtinio apvaisinimo greičiausiai nepastosiu, o va gyvenimas ėmė ir papokštavo - užteko vieno "netyčiuko", per daug atsipalaidavus po vestuvių su vyru... Net gydytoja sunkiai galėjo patikėt... Pamačius nėštumo testą, labai stengiausi valdytis ir nepult į isteriją, sukaupiau visas jėgas, ramiai pasakiau vyrui, bet vistiek nesugebėjau ašarų suvaldyt... Kai pamačiau jo reakciją, viskas jau buvo nulemta, pasirinkimo neturėjau... Kad ir kaip sunku būtų patikėt, jis tas žmogus, dėl kurio pasaulį apversčiau aukštyn kojom, nes jis to tikrai vertas, tai tiesiog pasakiau sau, kad gimdymą tikrai kaip nors ištversiu ir stengsiuos iš visų jėgų dėl jo, nes kai man buvo baisiausi etapai gyvenime, jis visada buvo šalia, palaikė ir tą daro kiekvieną mielą dieną, nors aš tikrai nesu dovanėlė
Beje, dėl draudimų vaikui - niekada nepalaikiau tokios pozicijos. Geriau vaikui leisti viską, tik paaiškinti jam pasirinkimo pasekmes. Kai kažkada užsimanys parūkyt - tikrai nedrausim, nes abu su vyru sėkmingai traukėm dūmą jaunystėj, bet visada vaikui paaiškinsim, kodėl metėm, kaip tai atsitiko, kodėl dabar neberūkom ir pan.