Dėl vaiko negalios gailiuosi tapusi mama

«1 24 5 Kitas »

Sėlijja

2025.04.28 19:34 (prieš 1 m.)

O koks likimas laukia vaiko, jo atsisakius?

Kotry5

1 m. 8 mėn.

2025.04.28 21:53 (prieš 1 m.)

Laumer parašė:
Sveikos. Taigi gimė mūsų mergaitė ir problemų pasirodė daug daugiau nei buvo žinoma nėštumo metu. Daug galūnių / kaulų fizinių displazijų, kurios neoperuojamos, net…

Stiprybės Jums!
Tikiu,kad dabar savo ateitį ir gyvenimą matote labai juodą ir nelaimingą. Neaišku ar vyras ištvers neįgalaus vaikelio auginimą,tačiau bent pabandykite paaugintį vaikelį,galbūt jis suteiks Jums stiprybės,valios ir ryžto. Atsisakius liks trauma visam gyvenimui.
Laikykitės,kad ir ką nuspręstumėte.

Auganti Kartu

2025.04.29 01:10 (prieš 1 m.)

Marche parašė:
Galiu tik užjausti jus ir suprantu skausmą, nusivylimą. Labai gaila, kad gydytojai pražiūrėjo galbūt dideles problemas dar nėštumo metu. Linkiu jums rasti labiausia…

Kokį "nusivylimą" čia galima suprasti? Vaikas gali gimti sveikas ir tapti neįgaliu. Ar ir tada bus suprantamas tėvų "nusivylimas" ir vaiko atidavimas į vaikų namus? Tėvai yra tam, kad vaiką besąlygiškai mylėtų ir juo rūpintųsi, ar jis sveikas, ar ligotas. Ligotam vaikui tėvų globos reikia tik labiau. Matau daug "empatizuojančių" mamai, bet nematau emaptijos tam kūdikėliui, kuris jau gimė su labai prastomis kortomis, o jo tėvai vietoj to, kad stotų už jį mūru, puola svarstyti "atsisakymo", nes jų niekas paguosti negali. Jei nesi pasiruošęs auginti neįgalaus vaiko, tu išvis negali turėti vaikų. Nei vienas mūsų - nei vaikai, nei suaugę nesame apsaugoti nuo negalios. Šeima visais laikais buvo ta vieta, kur žmogus būdavo priimamas ir mylimas visoks. Jei žmogus neturi meilės jausmo savo neįgaliam vaikui, tai nežinau, ką dar, be veidrodžio, jis apskritai gali mylėti. Ir ne, tai tikrai nereiškia, kad situacija yra lengva ar neturi būti skaudu. Čia apie tai, kad, kai myli vaiką, tu galvoji, kaip pritaikysi namus ir ką darysi, kad jo gyvenimas būtų tiek geras, kiek įmanoma. Tai yra motinystė. Jei gimsta neįgalus vaikas ir tu svarstai, kad reikia atsisakyti, nes sunku ir didelis nusivylimas... Ir gal kitą kartą pasiseks geriau. Na, man neatrodo, kad čia yra normalu.

19
Auganti Kartu

2025.04.29 01:23 (prieš 1 m.)

Beje, dar prieš gerus 10 m. sutikau gatvėje neregę. Ji gimusi visiškai akla. Ėjo viena, su lazdele. Paklausiau, gal ją palydėti. Ėjom, kalbėjomės, pasakojo apie savo gyvenimą, netgi apsikeitėme telefonais ir kurį laiką bendravome. Ji man pasirodė labai veikli ir... optimistiška. Daug optimistiškesnė nei aš esu. Aš jos paklausiau, ar sunku būti akla ir ji pasakė, kad... ne. Kad turbūt sunkiau tiems, kurie gimė matantys ir vėliau neteko regėjimo, nes jie žino, ką prarado. O jai tai yra tiesiog norma. Klausiau, kas sunkiausia būti aklam. Sakė, kad būdavo labai sunku pakeisti vaikui (taip ji turi vaiką) sauskelnes, bet ir tai išmoko. Ir kad erzina, kai įkiši ranką į jogurtą šaldytuve. Čia dalykai, kuriuos ji rimtai paminėjo. O šiaip gyvena kaip visi: dirba, yra mobili, gali viena vykti autobusu ir pan. Ar aklo žmogaus gyvenimas yra toks pats kokybiškas kaip matančio? Deja, ne. Ar jis - tragiškas? Nebūtinai. Šiais laikais daug dirbančių ir pakankamai kokybiškai gyvenančių neregių, nes tie patys kompiuteriai yra pritaikyti regėjimo negalią turintiems asmenims. Yra daug įžymių, turtingų aklų žmonių. Ir yra žmonių, kurie gimė sveiki, bet gyvenimas yra labai apgailėtinas. Ir aš manau, kad čia vienas svarbiausių aspektų, koks bus to vaiko gyvenimas, yra jo tėvai. Nes jei tėvai atsisakys, tai gyvenimo perspektyvų sumažės labai stipriai. Jei tėvai bus palaikantys ir ieškos būdų, kaip tą vaiką įgalinti, viskas gali būti pakankamai gerai.

11

Marche

Atilija 7 mėn. 2 sav.

Aleksas 7 m. 2 mėn.

2025.04.29 08:18 (prieš 1 m.)

Jeigu norite dėtis tokia itin empatiška - tai turėtumėt suprasti, kad tokioje situacijoje visos emocijos bei jausmai yra normalūs. Taip, nusivylimas toks pat jausmas. Ir jį patiria tėvai su sveikais vaikais lygiai tiek pat. Nereikia aiškinti man apie aukštesnius lygius žmogaus/tėvų empatijos, kažko gilaus ieškoti, jeigu nepavyksta atrasti neutralių paguodos žodžių šeimai. Moteris išreiškė liūdesį, pyktį bei nusivylimą, neviltį. Pirmykštes emocijas. Juk iš tiesų mes nežinome kaip ten viskas atrodo ir ką patys darytume tokioje situacijoje. Todėl nereikėtų visko dramatizuoti. Nesvarbu visiškai nei vieno žmogaus postringavimas čia, nes pirmiausia sprendimas yra tėvų, o dabar jiems skauda ir t.t. Ironija kaip ginami neįgalūs vaikai, kaip juos turėtų auginti, mylėti, bet neįgalių vaikų globos namuose yra didžioji dalis kažkaip. Nemanau, kad autorė ras čia tinkamų patarimų/paguodos.

Dangyra

1 m. 3 sav.

4 m. 10 mėn.

2025.04.29 08:25 (prieš 1 m.)

Auganti Kartu parašė:
Beje, dar prieš gerus 10 m. sutikau gatvėje neregę. Ji gimusi visiškai akla. Ėjo viena, su lazdele. Paklausiau, gal ją palydėti. Ėjom, kalbėjomės, pasakojo apie sav…

Sakoma, nelyginkim b* su pirštu. Jei gimtų vaikas tik su regos sutrikimu (širdies yda, nedideliu fiziniu defektu ir pan.) – didelė nelaimė visai šeimai, bet, manau, kiekvienai mamai pakeliama. Jei vaikas visą gyvenimą bus prikaustytas prie lovos, situacija jau kitokia. Mačiau laidą, kur mama prižiūrėjo neįgalias dvynukes – visą dieną tik lovoje, nuolatinis vartymas dėl pragulų, maitinimas tik per žarną, komunikacija tik akimis, baimė net kelioms valandoms palikti kitiems prižiūrėti, nes kiti nepasirūpins. Man iš šalies atrodė, kad žmogus gyvas pasilaidojo tame miegamajame. O šeimoje buvo dar ir vyresnių vaikų, kurie praktiškai augo be mamos. Jos pasirinkimas toks dviprasmiškas pasirodė.
Lengva kalbėti, neavint to žmogaus batų. Šioje temoje nuskambėjo keletas tikrai vertingų pasiūlymų. Tikiuosi, narė ras jai tinkamą. Stiprybės jai, kad ir kokį kelią pasirinktų.

viiva

1 m. 3 mėn.

8 m. 10 mėn.

10 m. 6 mėn.

2025.04.29 08:46 (prieš 1 m.)

Esu labai įvairiai susijusi su šia tema. Nuo vaikystės turiu akies traumą, sesuo gimė su viena rankyte be plaštakos, šeimoje yra sergančių šizofrenija ir bipoliniu, dukra turi genetinį sindromą (miego metu jai reikia prijungti plaučių ventiliaciją)... Plius vaikystėj teko patirti skurdą. Kai kam iš šalies gali atrodyti, kad tokiomis aplinkybėmis neįmanoma būti laimingais, bet kiek save pamenu, niekada nesijaučiau kažkokia nuskriausta, esu nepataisoma optimistė ir net juodžiausiomis dienomis esu įsitikinusi, kad kada nors viskas bus gerai.
Nepaisant dešinės akies aklumo, turiu vairavimo teises, vairuoju daug - visur, kur reikia. Turiu išsilavinimą, nuostabų, jautrų vyrą. Nors dukra turi negalią ir jos ankstyvoji vaikystė praėjo ligoninėse, reanimacijose, teko ir gydymo kursą nuo onkologinės ligos praeiti ir dar daug visko, šiuo metu lanko mokyklą, gyvena, žaidžia kaip ir visi kiti jos amžiaus vaikai.
Kažkas čia rašė apie neregę moterį. Pažįstu daug neregių. Siūlau Facebook pasekti Eglę Jarmolavičiūtę. Gerai pažįstu ją nuo vaikystės - nuostabus įkvėpimo pavyzdys. Ji, matydama tik šešėlius, puikiai mezga, gamina, turi pilną namą augintinių plius moka atlikti įvairius sudėtingesnius buities darbus - surinkti baldus, išgręžti plytelėse ir visur kur reikia skylę, pakabinti lentynas ir pan. Ji yra buvusi profesionali sportininkė, paskui pasuko kitą linkme,tapo garso režisiere, dirba LRT.

Nesakau, kad visos neįgaliųjų istorijos štai tokios. Be abejo, jeigu būtų pasirinkimas, niekas nesurinktų neįgalumo, bet būtent dėl įvairių žmonių neįgalumų mes galime išmokti apie savo kūno veikimą, daryti įvairius atradimus, tobulinti technologijas, pagaliau mokytis empatijos ir tolerancijos.

Dar vienas svarbus dalykas - augindami neįgalų vaiką jūs tieeek visko išmoksite. Tapsite vos ne medicinos ekspertėmis, išsiugdysite charakterį. Aš sužinojusi apie dukros ligą ėmiau domėtis genetika, galiausiai praėjau kelis genetikos kursus, perskaičiau nemažai knygų ta tema, nors mokyklos laikais tikslieji mokslai manęs visiškai nedomino. Na o svarbiausia - jūsų pažinčių ratas prasiplės, jūs susipažinsite su kitų neįgalių vaikų tėvais ir tai greičiausiai bus pati jautriausia ir šilčiausia jūsų santykių patirtis.

Aš dažnai pagalvoju, kad susilaukęs vaiko žmogus tampa iš tikrųjų suaugęs. O susilaukęs neįgalaus vaiko - tiesiog šventuoju.

PeppermintSweet

A 8 mėn. 5 d.

2025.04.29 08:48 (prieš 1 m.)

Laumer parašė:
Sveikos. Taigi gimė mūsų mergaitė ir problemų pasirodė daug daugiau nei buvo žinoma nėštumo metu. Daug galūnių / kaulų fizinių displazijų, kurios neoperuojamos, net…

Facebooke yra grupė "Vilties spindulėlis". Renkasi šeimos, auginančios vaikus su negalia. Galima ne tik pažvelgti į tokių šeimų gyvenimą ir kasdienybę iš arti, bet ir paklausti kitų mamų informacijos, patarimų, surasti šeimų, kuriose vaikai turi panašių problemų ar negalių. Pabandykite paskaitinėti ar užklausti konkrečių klausimų toje grupėje; niekas geresnių patarimų neduos, nei motinos, išgyvenančios panašią patirtį.
Siunčiu palaikymą!

viiva

1 m. 3 mėn.

8 m. 10 mėn.

10 m. 6 mėn.

2025.04.29 09:13 (prieš 1 m.)

Nesuprantu, kas ir už ką čia tas vėliavėles dėlioja 🫣

Auganti Kartu

2025.04.29 10:22 (prieš 1 m.)

Vėliavėlės už tai, kad ne visoms moterims atrodo normalu atsisakyti neįgalaus vaiko. Ir dar turbūt už tai, kad neįgali moteris pasidalijo savo patirtimi ir pasakė, kad jos gyvenimas, kaip ir kitų neįgaliųjų gyvenimas, nėra nieko vertas. Šiame forume ne kartą esu skaičiusi šokiruojančių motinų pareiškimų, pvz. kad neduoda vaikui prieš miegą vandens, kad jis nesisiotų. Nors tokios vaikų auginimo praktikos man elementariai kėlė siaubą, ši tema parodė, kad aš tiesiog literaliai iš kito pasaulio. Suaugusios moterys, turinčios vaikų, rimtai samprotauja, kad normalu "nusivilti" neįgaliu vaiku ir jo atsisakyti. Lygiai taip pat normalu nusivilti tokiomis moterimis, nes jos nesupranta, ką reiškia būti mama. Giliausią įspūdį paliko narė, kurią nustebino mamos "pasirinkimas" slaugyti neįgalius vaikus, ji juk įkalinta. Galima tik įsivaizduoti, ką "pasirinktų" ši narė. Taip pat, kaip suprantu, artimojo negalia (greičiausiai ne tik vaiko) yra pagrindas jį išmesti iš savo gyvenimo. Normalu atsisakyti bejėgio, aklo kūdikėlio, kad nebūtum "įkalinta". Deja, jūs įkalintos savo mąstyme ir tas kalėjimas turbūt dar baisesnis už negalią. Tai - nejautros, pasipūtimo, abejingumo kalėjimas. Ir kas baisiausia, kad jūs ir pačios nesate apsaugotos nuo negalios. Jūsų vaikai nėra. Jei kas, prisiminkite savo nuostatą, kad neįgalus žmogus neturi netgi elementarios teisės augti/gyventi savo šeimoje. O aš žinau nemažai šeimų, auginančių vaikus su negaliomis. Bent jau vieną - su labai sunkia negalia. Ir neteko man iš jų girdėti svarstymų apie vaikų atsisakymą, ir neatrodo jie man tokie mirtinai užėsti gyvenimo, kaip čia pateikiama. Yra įstaigos, kur dienos metu galima palikti neįgalius mokyklinio amžiaus vaikus (netgi su sunkiomis protinėmis negaliomis), yra atokvėpio paslauga. Kai domiesi, randi būdų, kaip susigyventi ir gyventi. Bet jei pirma mintis "atsisakyti", tai kam domėtis. Ir nors nebuvau tos moters batuose, yra dalykų, dėl ko nekyla abejonių - niekados neatsisakyčiau savo vaiko. Ar jis sveikas, ar su negalia. Čia tas pats, kaip žinoti, kad pvz. nenužudyčiau kito žmogaus (nebent tai būtų savigyna).

7 1