myeva parašė:
Taigi vaikuti augins tevas. Tai nera "kiti zmones". Mama tiesiog praleis maziau laiko su juo nei standartine mama, bet turbut vistiek daugiau nei standartinis tevas…
Kodėl daugiau negu standartinis tėvas? Aš iš autorės žinučių supratau, kad ji dirbs, kiek galės, o laisvu laiku pavežios vaikutį lauke ar pan. Aš nesu nusiteikusi prieš autorę, tiesiog matau, kad ji kol kas neturi žalio supratimo kas tai yra - turėti vaiką (žinoma, kol kas tai visai suprantama), bet akys atsiverti anksčiau ar vėliau vis tiek turės. Ir jos raminimas, kad visi kiti pasirūpins vaiku, o ji gyvens kaip gyvenusi, lyg tai nieko nepasikeis gimus vaikui, gali padaryti jai meškos paslaugą.
Taip, savo psichologine sveikata reikia rūpintis. Bet, atsižvelgti vien tik į save, visiškai nesigilinant, kad bus bejėgis žmogutis, kuriam reikės be galo daug rūpesčio ir meilės, perduodant tą "darbą" vien vyrui, mano nuomone, nėra teisinga. Gimus vaikui, gyvenimas keisis ir, kuo greičiau autorė tai suvoks, tuo bus geriau ir jai pačiai, ir visiems kitiems su ja susijusiems asmenims.
Gyvenimas nėra vien vaivorykštės ir vienaragiai. Ir išvengti visų gyvenimo nepatogumų, "prisidengiant" savo psichologine būsena vis tiek neišeis. Nenoriu žindyti, nes darbas man svarbiausias, nenoriu gimdyti pati, nes man skaudės, noriu miegoti per Cezario pjūvį, nes nemėgstu ligoninės šviesų ir lempų, negalėsiu po Cezario pjūvio rūpintis vaiku, nes...?
Suprantu psichologines problemas, bet reikia su savimi kovoti (arba atvirkščiai - susidraugauti). Nebeišeis gyventi tik savo komforto zonoje, nes realybė tokia - gims vaikas, reikės juo rūpintis ir užkrauti visa tai vien vyrui, na, tikrai nėra teisinga. Jeigu jie gyvena kartu, kaip šeima, negi autorė žiūrės iš šono, kaip vyras išvarvėjusiomis akimis, kažin kelintą naktį sups rėkiantį vaiką, ir jam nepadės? Nes nepatogu? Nes nemalonu? Nes jai gresia panikos priepuolis? Ir vaiko auginimas kūdikyste nesibaigia. Reikia atsakinėti į milijonus klausimų, mokinti mandagumo ir visų kitų dalykų, pergyventi pykčių priepuolius, palaikyti sunkiose situacijose, vežti pas gydytojus, gal, kai kada, ir atsigulti su vaiku į tą neapkenčiamą ligoninę. Ar viską vyras, vyras ir vien tik vyras? O jeigu vyras susirgs? Autorei gali reikėti pasirūpinti ne tik vaiku, bet ir pačiu vyru. Ką ji tada darys?
Patikėkit, visa tai rašau ne todėl, kad noriu autorę "suvaryti". Tiesiog, tas nuraminimas, kad jai reikės tik išnešioti vaikutį ir atgulėti per Cezario pjūvio operaciją, o paskui ji, lyg niekur nieko, perduos estafetę kitiems, yra savotiškas savęs raminimas ir apgaudinėjimas. O kai realybė pažvelgs į akis, pamatys, kad ir autorės pagalbos, įsikišimo bei perlipimo per save dar ir kiek reikės. Nes vyras vienas viskuo pasirūpinti negalės. Visi pilvo diegliai, augantys dantys, mokinimasis vaikščioti, kišimas daiktų į burną, bundantis savarankiškumas ir kartu - pykčio priepuoliai, užsispyrimas, neleidimas ramiai pabūti, pasikalbėti telefonu, nueiti į wc ar vonią... Na, negalės ji į visa tai žiūrėti iš šono ir palikti vyrą vieną su visu tuo tvarkytis. Tad, geriau tai apgalvoti ir psichologiškai tam ruoštis iš anksto, negu kaip stručiui į smėlį galvą įkišus galvoti, kad vaikas gims, bet gyvenimas nepasikeis.
Autore, kalbėkitės su psichologais, psichoterapeutais, vartokite vaistus, kurių Jums reikia, bet supraskite, kad gimus vaikui - gyvenimas niekada nebebus toks koks buvo. Ir, kuo labiau psichologiškai tam pasiruošite, tuo Jums bus lengviau įsigyventi į tą naują realybę. Reikės daryti dalykus, kurie yra nepatogūs ir nemalonūs, ir mieliau to tikrai nedarytumėte. Bet faktas tas, kad Jūs jau be 5 minučių mama. O su tuo ateina daug naujų išbandymų, bet ir daug naujų smagių jausmų ir potyrių.
Aš nuoširdžiai linkiu Jums stiprybės.
TV
atlaikys. Kaio bus, tai laikas parodys. 
