Savo "rankinuka" nesiojau nesykleje. kartu ir namus tvarkydavomes, ir maista gamindavome, ir pasivaiksciot taip eidavome, nes vezimo nekente nuo pat gimimo...
- Pradžia
- Tinklalaidė
- Planavimas
- Nėštumas
- Vaikas
- Šeima
- Namai
- Skaičiuoklės
- Forumas
- Skelbimai
- Atsiliepimai
Vaikas
- Straipsniai apie vaikus
- Vaiko sveikata
- Kūdikio ir vaiko priežiūra
- Kūdikių pasaulis
- Antibiotikai ir žarnyno sveikata
- Augu sąmoningai
- Neišnešioti kūdikiai
- Vaiko globa
- Vaikų skiepai
- Vaiko higiena
- Vaiko kalbos raida
- Vaiko miegas
- Žindymas
- Vaiko intelekto ir gebėjimų raida
- Vaiko emocinė raida
- Vaikų vardai
- Vaiko maitinimas ir mityba
- Sauskelnių ir puoduko reikalai
- Fizinė ir motorinė vaiko raida
- Vaiko auklėjimas
- Vaiko ugdymas
O mažoji rankine iki 7men buvo, ir dabar gal kam nors pasirodysiu bloga mama, bet nuo 2men, man tas nešiojimas atrode kankyne, aš nekenčiau savęs, už tokias mintis. Bet aš buvau irzli nervota, nes ji niekur be manęs, vaikščiodavau, kartais kaip zombis, nes skaudejo kojas, rankas, nugara. Nenorejau nieko aplink... Ir 7men aš supratau, kad vaikas nebus laimingas, del tokios mamos, o ir man ta motinyste neteike tokio džiaugsmo. O dabar aš pasijaučiau tikra mama, esu labai laiminga. Nes nuo 7men tiesiog nebeimu į rankas, jai lauke pavargsta, keliauja į vežimą, jei tampa pikta, paguldau į lovyte nusiraminti, o jai ką nors skauda, žinoma kažkiek panešioju, bet jai pavargstu, pasiguldau į lovą, atsigulu šalia ir taip su glostymais nuraminu. Ir labai gerbiu, tas mamas, kurios valioja nešioti, jos tikros šaunuoles. O aš radau išeity, kaip nebesikankinti. 
