Todėl ir sakau, kad tėvai tokiose šeimose pridarė klaidų. Patys vaikai nekalti, jiems tai įdiegta buvo vienokiu ar kitokiu būdu.
Bet gerai, kad įvardiname priežastis ir pačios tų klaidų nebedarysime. Nes kiti, deja, gali to nesuprasti iki gyvenimo galo..
Mūsų mama, mus vaikus, visada labai vertino ir niekad nelygino, nekaltino, kitaip neujo. Ir nors mūsų charakteriai be proto skirtingi ir tegu ne visi esam geriausi draugai ( būtų naivu tikėtis, kad tai apskritai įmanoma ), bet nėra nei nuoskaudų, nei pykčių. Bendraujam
O vaikystę irgi pamenu kaip nemonotonišką ir įdomią. Būtent tie charakterių skirtumai tarpusavio santykius ir buitį labai nuspalvindavo...
Labai labai didelis tėvų indelis čia. Vaikai visad bus laimingi, vienas augs, ar keliese, jei tėvai sugebės tai perteikti vaikui kaip privalumą. Ir aišku, patys tuo tikės.





