Sveika,
Nežinau, visko neperskaičiau, nes tingiu skaityti kiekvieną nuomonę, juolab, kad kelias perskaičiau ir nieko naujo nieks nepapasakojo, tad jei aš ir nieko naujo nepasakysiu - labai atsiprašau.
Gyvenimas toks dalykas, kad kartais gali visai nesitikėti ir va atsitinka kas galvojai, kad tavęs nepasieks. Jūs minėjote, kad jūs jau ne vaikai. Žinote aš, jei mano vyras būtų iki trisdešimties metų neištikimybę galbūt (galbūt) atleiščiau. Jaunas žmogus dažnai linkęs blaškytis ir nesuprasti kas su anuo darosi. O vyrai, jie gi viso labo vaikai - parodai dėmėsį ir lydosi. Bet kai jau vyrui virš trisdešimt tai čia jau ne jaunystė - kvailystė. Čia jau suaugęs, sąmoningas žmogus su kuklia gyvenimo patirtimi renkasi savo žmoną ir du savo vaikus tarpais pakeisti kita moterimi. Greičiausiai šio "pono" moralė nėra labai daug išsivyščiusi, o gal ir tiesiog nėra nuo vaikystės įskiepytas normalus šeimos modelio suvokimas. Žinoma, yra galimybė, kad tamsta deja, tiesiog nesugebėjo suaugti. Tokiu atveju, aišku turite būtinai pasišnekėti ir pirmiausia pasakyti, kad nesate vištelė kurią galima mulkinti, kad šitas vadinamas ponas susiprastų. O kitas žingsnis, mano manymu būtų išsikrausytit. Ar būsite laiminga? Pradžioje garantuoju, kad ne. Bus sunku, būsite sugniuždyta. Bet išsaugosite orumą, savigarbą ir tai daug ką apie jus pasakys. O laikui bėgant pamatysite, kad matyti ir geriau šitaip. Nes klausimas ar su ta moterimi su kuria turi romaną ilgai neš, jei jam taip nieko švento nėra ir nei vaikai nesustabdo noro po sijonus kitus galvos kaišioti. O jūs galbūt sutiksite savęs vertą žmogų. Dėl to, kad negyvensite kartu nereikš, kad jūsų vaikai neturi tėvo. Leiskite matytis, vaikų nereik bausti už tai, kad tėvas (atleiskit už tokią kalbą) avigalvis. Mano tėtis mirė kai maža buvau ir kažkaip sugebėjau užaugti. O jei jis nelabai rodo dėmesio į savo atžalas, aš pasakysiu man labai įstrigusį pasakymą: " Vaikai be tėvo užauga, o be mamos - niekaip."







