Gimdžiau tik vieną vaiką (ir nenoriu daugiau)

«1 3 4 5 6 7

Not Angel

Mažylė 6 m. 5 mėn.

Tetuko princese 9 m. 8 mėn.

Mamytes dukryte 22 m. 11 mėn.

2019.10.19 05:43 (prieš 6 m.)

Dixse parašė:
Cia jus tikrai matot kazkokia sasaja vaikinas jaunas mire, taip, deja, kasdien nutinka... Mamos taip vaikus myli, kad gyvenima atiduotu, o ju netenka.

Sutapimas ar ne-niekas nežino, faktas tas, kad šio vaiko nenorėjo-ir nebeturi 🤷‍♀️.

2019.10.19 11:40 (prieš 6 m.)

Na nereikia taip jau pilti moters. Begalė ir nuo pogimdybines depresijos kenčia. Kitos tik sužinoję apie nėštumą. Išsigąsta, hormonai veikia ne taip kaip norėtųsi. O jei žmogus buvo susiplanaves kitaip, jei dar tiesiog ne laikas. Visos esam skirtingos, visų gyvenimai skirtingi. O tokios kalbos dar tik gali pakenkti, daugiau supratimo, daugiau atjautos kitai.

Mano drauge nuo visų slėpė nėštumą, išgyveno didžiulį stresą. Sesuo sužinojo apie nėštumą, jai jau jis akivaizdžiai pasimatė. Aš draugė būdama, sužinojau tik kai pagimdė! Mergina išgyveno didžiulį stresą dar prieš gimdymą. Pagimdžius apie metus buvo kaip nesava. Atrodė ji net nesuvokia, kad jos mergytė. Sesuo abi turėjo prižiūrėti, globoti. Db mergytė paauglė, draugė nuostabi mama! Ir ryšys yra ir didžiulė meilė! Tiesiog pradžia nebuvo tokia, kokios norėjosi. Depresija užklupo ne laiku ir ne vietoj.

O tos kalbos apie laukimą ir mirtis išvis be ryšio.

17

zosyte-Vilnius

sūnelis :) 14 m.

dukryte :) 15 m. 10 mėn.

2019.10.19 15:05 (prieš 6 m.)

Lūšiukė parašė:
Na nereikia taip jau pilti moters. Begalė ir nuo pogimdybines depresijos kenčia. Kitos tik sužinoję apie nėštumą. Išsigąsta, hormonai veikia ne taip kaip norėtųsi. …

Tai taip.. Mėtyti akmenis į kitus lengva. Nesuprantu, nesikisk. O dėl to, kad nei viena moteris nesigaili, kad per daug pagimdė tai drąsu už kitus kalbėti. Kiek draugių yra iš mamų girdėjusios, kad gailiuosi jog gimdžiau ir pan. Klausiau, kodėl nesakei niekam, kai jauna buvai-sako kam? Mama psichologė, dirba su vaikais ir jos paradinis veidas lb gražus, kl niekas nebūtų patikėjęs.. O namie tiesiog pragaras buvo. Taip kad..

Astra

7 m. 3 mėn.

2019.10.19 17:09 (prieš 6 m.)

zosyte-Vilnius parašė:
Tai taip.. Mėtyti akmenis į kitus lengva. Nesuprantu, nesikisk. O dėl to, kad nei viena moteris nesigaili, kad per daug pagimdė tai drąsu už kitus kalbėti. Kiek dra…

Jei gyventume idealiame pasaulyje, nereikėtų nei gimdymo langelių, nei vaikų namų, nei socialinių darbuotojų. Deja...

PeČius

Katinukas 7 m. 5 mėn.

Pypsutė 8 m. 8 mėn.

2020.11.02 12:27 (prieš 5 m.)

O mano atveju atvirksciai - ne jis man, o as jam padedu vaikus auginti.

Is tikro tai nera tokiu darbu kurios tik as daryciau. Tik jis gal daugiau zaidzia su jais, o as rubus skalbiu. O visa kita - maitinima, rengimas, keitimas, pas daktarus nuejimas - abu panasiai prisidedam 🙂

Laurute90

3 m. 3 mėn.

6 m. 1 mėn.

2020.11.02 16:14 (prieš 5 m.)

Pirmagimis buvo planuotas, abu ruošėmės, skaitėme daug, seminarai, gan lengvas nėštumas be pykinimų ar rimtesnių bėdų, bet jau prieš jam gimstant abejojom dėl antrojo. Dabar kai jau gimė, nuomonė nepasikeitė, tik priežasčių gal padaugėjo kodėl nesiryžtume dar vienam leliukui.
Komplikuotas gimdymas, žymiai pablogėjusi sveikata iki šiol, pastovus nerimas dėl įvairių vaiko susirgimų ir auginimo klausimų, finansinė atsakomybė, nes galvojame ne tik apie dabartį, bet ir apie tai, kad gebėtume padėti ir suaugus, dėmesys, kad paskui kuris nors nenukentėtų likęs labiau nuošaly, nes yra mažesnis... o ir beveik nematom tų pavyzdžių gerųjų kur broliai ir seserys atrama vienas kitam. Patys su vyru vienturčiai, tai tikrai nematome didelės bėdos, jei bus tik vienas mūsų stebūklėlis.
Jei atsitiktų taip, kad netyčia pastočiau tada manau nekiltų ranka jau nutraukti nėštumo. Bet kad patys planuotume labai tuo abejoju, nors tikrai pasidalinam vaiko priežiūrą ir buities darbus tarpusavyje, giminės irgi padeda kuo gali. Tiesiog nebuvo tos euforijos nei nėštumo metu, nei po gimdymo. Nors mažąjį labai mylim ❤
Tik po gimdymo tikrai supratau, kad neteisčiau nei tų, kas nenori vaikų išvis, nei kas turi vieną ar kelis. Kiekvienam savo.

Raganele13

5 m. 9 mėn.

2022.01.04 21:46 (prieš 4 m.)

Nežinau, kodėl užsukau į šią temą, bet papasakosiu savo istoriją. Susilaukiau dukrytės, sunkiai sekėsi būti mama, vyras nebuvo didelė pagalba, paskui prasidėjo biuleteniai non stop, pagalbos neturėjom iš šalies. Vyras visada norėjo daugiau vaikų. Keturis metus kračiausi minties apie antrą vaiką, nenorėjau, bet buvo momentas, kai palūžau derindama vaiko ligas ir darbą, pavargau nuo kolegų priekaištų ir nepasitenkinimų, galiausiai pasidaviau vyro prašymui. Vaikas buvo laukiamas, net savaip džiaugiausi, kad jie bus dviese, kad suteikiau sau galimybę dar kartą patirti motinystę, tikėjausi pasimėgauti ja. Gimė sveikas ir gražus berniukas, mielas, ramus. Kelis mėnesius mėgavausi mamos role, bet netruko paaiškėti, kad nėra viskas taip gerai, kaip atrodo, vaikelis atsinešė genetinę ligą, kuri lems protinį atsilikimą, autizmą ir kitokio pobūdžio negalią. Viskas dužo. Niekaip nesusitvarkau su savigrauža ir pykčiu ant vyro, kodėl jis mane spaudė, kodėl aš tokia kvaiša, neklausiau savo širdies ir tt. Suprantu, kad niekas neapsaugotas nuo panašių dalykų, bet kai pasiduodi aplinkos spaudimui, kai nesi idėjos iniciatorius, situaciją priimti tampa labai sunku. Tai dvejojančioms patarčiau klausyti savo širdies, nes jei nelabai pasiseks, tvarkytis su emocijomis gali tapti nepakeliama.