2020.11.28 00:20 (prieš 5 m.)
Sveikos. Kaip suprasti ar tai jau depresija.? Pas psichologą eiti nenoriu. Esu įsitikinusi kad kaip nupiešiu psichologui savo situaciją taip ji ir atrodys. Vieną dieną man atrodo kad man viskas gerai, kad reikia tik išspręsti problemas (pagrindinė--ilgas nedarbas, deja nėra man paprasta įsidarbinti) o kitą dieną atrodo nebegaliu, verkiu visą dieną, vaikas darželyje o aš verkiu. Vyras palaiko labai. Bet jau ir jis matau sunkiai pakelia mano emocijas. Kartais atrodo o gal tik patingėjau aš čia keltis iš lovos ir eit daryti darbų, mokintis, nes mokausi dabar us namų.. . Bet na nežinau, atrodo kad viską prisiverčiu daryti. Nenoriu jokio laisvalaikio, nenoriu susitikti su draugais, noriu kad visi mane paliktų ramybėje. Atrodo kad noriu mokintis, pabaigusi kursus greiciau isidarbinsiu. Todėl noriu visa laiką skirti tik kursam, t.y. net pietus pagaminti man pasidarė laiko švaistymas. Vyras sako: nenormalu. Pastebėjau kad pradėjau pamiršti ar valgiau, nebepavalgau ir neatsimenu.. O kai jau laiką turiu skirtaą mokslam ar darbo paieškoms nebegaliu susikaupti, tiek minčių galvoje ir kartu ji tuščia . Nesuprantu. Būna nieko nepasidarau. Pražiūriu tuščiu žvilgsniu į ekraną.. Taip prabėga diena, savaitė.. Kažkoks stresas.. Vyras sako gal perdegiai moksluos, nes tarpais labai intensyviai mokaus, net mokytoja sakė kad tokio progreso seniai nemačius bet tada sustoju ir vietoj stoviu. Stresas dėl visko dėl visos šitos suirutės, dėl mano asmeninės padėties, vengiu žmonių, vien tam kad manęs nepaklaustų tai ką gi veiki, juk nedirbi.. Kita vertus galiu pasakyti sau, aj tau čia tingulys gal užėjo, ryt susiimsi ir būsi super, pasimokinsi, išsiųsi cv, pagaminsi vakarienę ir dar susitiksi su drauge, viską spėsi. Bet dažnai deja tenka apsiriboti tik viena veikla. Kaltinu save tingumu, gal užsisedėjau namie ir nebesugebu išsijudėti. Bet va ir šiandien esu pervargusi, bet negaliu užmigti. Neišsimiegosiu ir vėl rytoj neturėsiu jėgų keltis.
Gal visgi depresija? Ar čia tik pasiteisinimas savęs, prisipaišyti liga sau kad galėčiau toliau liūdėti kokia aš nelaiminga atsidūrusi tokioj situacijoj, koks gyvenimas man neteisingas, nors esu pati kalta už savo pasirinkimus.
Turiu nuostabu sūnų, juo tikrai pasirūpinu.
Turiu nuostabų vyrą, jis rūpinasi manimi.
Pinigų ne per daugiausiai bet viskam užtenka, o ir santaupų turim, tai jei kada įsidarbinsiu išvis atsipūst galėsim.
Atrodo viskas gerai. Esam sveiki. Bet kodėl turiu sau kartot kad man viskas gerai?
Padėkit.