Mes išsikraustėm į namą už miesto prieš metus. Artimiausias prekybcentris - 3 km. Iki stotelės 1 km.
Visiem žinomi privalumai - miškas, gamta, ežeriukas, savas kiemas, daržovės ir t.t.
Visiems žinomi minusai nenubėgsi pieno (10 min mašina suvažinėt), degalai kainuoja daugiau; nepasėdėsi prieš TV - daržai, žolė, sniegas; remontai kainuoja brangiau - didesnis plotas, o ir rūpintis turi dalykais kaip šildymo sistema.
Tačiau yra pliusų, kurių nesitikėjom.
1. Gyvenam aktyviau, nes būtent nesėdėsi ir nekirmysi ant sofos - namas priverčia ir mus ir vaikus pajudėti. Ta proga net turint laisvo laiko iš inercijos keliaujam kažkur užuot kiurksoję namie.
2. Gyvenam saugiau. Namų durys nerakintos, visi kaimynai - labai glaudi bendruomenė. Svetimus mato, vieni kitus saugo, ypač vaikus. Vieni kitiems į pagalbą skuba. Labai žymus skirtumas nuo buto. Ten rajonas salyginai saugus buvo, bet kaimynai tik burpt "Laba diena" pro šalį laiptinėj praeidami. Labai aktyviai bandėm 7 metus įsiliet į daugiabučio bendruomenę, bet arba sėdi užrūgę, arba susidraugauji ir išsikrausto, nes nuomojosi. Name nespėjom raktų pasiimti, o jau su trimis kaimynais susipažinom - patys atėjo pasveikinti atvykus į bendruomenę.
3. Mažiau streso. Turint du mažus neklaužadas stresas bute kai jie miega, nes kaimynas tuo metu remontuojasi ar gimtadienį švenčia. Stresas ir kai nubudę, nes bėgioja, trypia, klykia ir žaislais radiatorius skambina - kaimynam pragaras. Name nei mes kaimynams nei jie mums trukdo. Uždarai langus ir net garsiausias gatvės viengungis su savo chebra kieme paleidęs muziką švenčiantis 25-metį vos vos girdisi.
4. Gyvenam sveikiau. Kai nėra būtinybės kojos į miestą nebekeliam. Metus pagyvenus prie miško ir atsidūrus mieste kvapą gniaužia automobilių smogas ir bjauru žiūrėt į smalos juodumo sniegą pilko betono džiunglėse.
Vežiojimas kol kas problemų nekelia. Darbai ir darželiai už 11 km, bet juos pasiekiam per 20 minučių (protingai paskirstant važiavimo laiką ne per patį kamščių piką). Viešasis transportas važinėja dažnai, o pareiti gatve per mišką yra atgaiva sielai. Ypač kai pareiti ne visada tenka. Nerašyta bendruomenės taisyklė - pametėk kaimyną iki stotelės/namų, ypač blogu oru. Gatvė judri, važinėja daugiausia kaimynai, tad jokios baimės net pradinukus tėvams leisti į mokyklą savarankiškai.
Giminaičiai išsikraustė kitoj vietoj, kur iki stotelės tik 5 minutės, tai turėdami du paauglius (su būreliais, draugais, kinu ir t.t.) taksistais dirba rečiau nei tekdavo gyvenant Perkūnkiemyje.