O aš manau, kad autorė pati kalta. 
Važiavo į Palangą mamą nuteikus, kad ir ji pailsės, o iš tikrųjų vyrui priešingus planus kūrė "mes dviese pailsėsim", "mama su vaiku pabus"... Tai koks čia poilsis mamai, jei iš tikrųjų norėjot iš mamos padaryti auklę? 
Tada iš pat pradžių ir reikėjo sakyt "mamyte, būk gera, mes norim pailsėti, pabūti tik dviese... važiuok su mumis į Palangą, bet ten labiau su vaikučiu būsi nei ilsėsies". Vis autorė kartoja kokia mama melagė, pasakų sekėja ar pan., nors realiai pati taip elgiasi... Įžeisti nenoriu, na bet kam meluot? 
O po to stebimasi, kad mama visgi nuvykusi į Palangą būtent tą ir darė, kas jai buvo sakoma - ilsėjosi. 
Kitas dalykas, senelės ir neprivalo būtinai mesti visus savo norus ir sėdėt su anūkais. Jos turi savo gyvenimus, savo norus, savo planus. Vaikai yra tėvų rupestis, o ne senelių. Norit ilsėtis, o neturit kam palikti vaiko - samdykit auklę.
Taip, aš puikiai žinau ką reiškia nemotiniškos mamos ir netėviški tėčiai - iš vyro pusės turiu "puikius" pavyzdžius, kaip seneliams visiškai nerūpi nei vaikai, nei anūkai. Visas rūpestis pasireiškia tik žodžiais, kad kažkada padės, kažkada aplankys ir t.t. Deja, bet po tų žodžių nebūna jokių veiksmų: senelė dar net nematė savo anūko, kuriam jau daugiau nei metukai. Senelis irgi pamato anūką tik tada, kai patys jį atvežam, o jis pats nesiteikia aplankyti anūko (ką ten kalbėt apie jo pasaugojimą, normalų bendravimą ar dar ką) ne tik šiaip sau, bet net ir jam gimus ar per jo pirmąjį gimtadienį, nors gyvena už 15min kelio nuo mūsų... Tai yra skaudu, tačiau tokie jau tie žmonės. Mes juos pažįstam ir nebesistebim, kad jie tokie. Tad ir autorei palinkėčiau prisiminti kokia jos mama ir neįsisvajoti, kad staiga ji pasikeis. Ir plius visad tiesiai šviesiai pasakyti ko nori, nes žmonės minčių neskaito. Nori, kad pažiūrėtų vaiką - taip ir sakai. Nori, kad tą padarytų būtent dabar - skambini ir tą pasakai. O ne lauki ir pyksti, kad mama nepaskambina pirmoji.
Beje, iš mano pusės turim puikius senelius savo vaikui - patys siūlosi su juo pabūti, nuolat skambina, klausinėja kaip jis, vos tik turi laisvą dieną, važiuoja aplankyti ir vis mus mugina, kad kur dviese išeitumėm, pailsėtumėm, reikalus susitvarkytumėm ir pan. Tikrai skaudu, kai palygini tokius senelius su seneliais iš vyro pusės. Bet lieka tik džiaugtis, kad bent iš mano pusės vaikas turi tikrus senelius ir tiek. Gi jau nepakeisi žmogaus. 
TV
