2021.08.29 14:46 (prieš 4 m.)
Gal kuri nors jau esate kažkam anyta, arba panašiai jaučiatės, lyg būtumėt? Aš neseniai ėmiau taip jaustis. Buvau visada labai geruose santykiuose su gerokai už save jaunesniu broliu. Man neatrodo, kad aš jam "kaip mama", nes gyvenime įvairiose situacijose pagalbą teikėme vienas kitam, rėmėme, daug kuo dalijomės. Esame iš nelabai darnios šeimos, kur vaikai rūpinosi vieni kitais, nes tėvai turėdavo "kitų reikalų". Taip nutiko, kad brolis neseniai susirado nuostabią merginą, man ji labai patinka, už mane jaunesnė 15 m, bet mūsų ta pati veiklos kryptis. Neseniai atšokom jų veseilę. Labai pasikeitė santykiai su broliu. Nors visada būdavome ir tiesiog draugai (su bendrais draugais keliaudavom, stovyklaudavom ir kt), dabar brolis elgtis ėmė lyg aš būčiau kokia bjauri jo ar tai jo žmonos anyta. Net paprastas small talkinimas ar neutralus klausimas "kaip gyvuojat" viz išprovokuoja jo pyktį ir aiškinimą, kad nesikiščiau į jų gyvenimą. Kadangi bendrauju taip pat kaip ir anksčiau, imu baimintis, kad gal mane suvokia kaip kažkokią 'mamą' ar 'anytą', nuo kurios reikia atsiskirti. Ir žinot, šitoj barikadų pusėj labai nesmagu. Suprantu, kad teks labai riboti savo elgesį ir bendravimą, taip pat atšaldyti santykius su mylimu žmogumi, tam, kad "netrukdyčiau gyventi". Nors su mažai pažįstama ir man neartima kaimyne galbūt galiu išsikalbėti apie viską. Manau, mūsų velnio pramanytos anytos, irgi atsiduria tokiose situacijose, kai labai suerzina nieko blogo nelinkėdamos, tiesiog nesuprasdamos, kad dėl savo ypatingo giminystės ryšio turi laikytis daug griežtesnių ribų ir tam tikro santykių atstumo. Visgi galbūt kiekvienas vyras turi turėti tik lygiai vieną moterį, nei daugiau nei mažiau, su kuria dalintųsi visais išgyvenimais, ir kuri įtakotų jo požiūrį. Ir tai turi būti žmona. O mamoms, anytoms ar vyresnėms seserims ko gero verčiau mylėti per atstumą ir džiaugtis jo laime kuo mažiau lendant.
