2021.09.21 08:59 (prieš 4 m.)
Žinot, mes su vyru irgi susinervinę nusikeikiam pro retą. Tai iš vienos pusės negali žmogui sakyt visiškai nesikeikt, kai ir patiems išsprūsta. Bet anytai tiesiog virsta vienas po kito tie keiksmažodžiai. Pernai ji mane pasveikino su gimtadieniu tokiais žodžiais "Nu kur*va kur*va kaip aš sugebėjau pamiršt tavo gimtadienį, dar bl*t užsirašius buvau ant šaldytuvo"
Dėl keiksmažodžių prie vaikų ji argumentuoja, kad pati augindama vaikus keikėsi taip pat, nepakeitė jos vyras, nepakeisim ir mes. Vaikai išaugo nesikeikiantys. Kažkuria prasme išraut tuos keiksmažodžius iš jos tai kaip žemaitį priverst bendrine kalba šnekėt. Tie keiksmai gal yra jos sąvastis, kilmė, kurios ji nenori prarast, tai yra susiję su jos sunkia aplinka vaikystėje ir augant vėliau. Bet man aišku vienodai tai šviečia, kai ausys linksta nuo keiksmų ir žinau, kad mažoji beždžioniukė ims viską mėgdžiot. Ji primokins, o aš paskui turėsiu atmokint atgal. Lengviau kai neigiamas pavyzdys ateina iš kažkokio negatyvaus žmogaus o ne artimų žmonių rato. Na mylim mes tą anytą, nėra taip kad nemylėtume. Bet tokie dalykai vis išlenda ir labai mane suerzina. Bet manau kad ilgainiui vis tiek teks šitą medį nulenkt, nors ir ne jaunas. Jei ne mes, tai po poros metų kiti jos vaikai tai padarys, kadangi paskui mus ir daugiau anūkų auga.