Vaikas
Pogimdyminė depresija dažniausiai pasireiškia po gimdymo praėjus 4-6 savaitėms. Skaityti
visą straipsnį
 |
11 m. 2 mėn. |
Kristina787 parašė:
Man turbūt irgi yra lengva pogimdyvinė depresija ar hormonų disbalansas. Grizau is gimdymo namu, suns nebegaliu pakest vyresnis vaikas taip pat erzina, nes einA bi…
O jis i tuos svecius vienas eina:)? Siaip nebutina uzsidaryt namie, kaip atsiranda vaikai.. Aisku mazoji dar visai mazyte.. Bet praeis pora menesiuku, ir galesit kazkur iseit, galu gale i ta pati akropoli
o vyras su vaikais pabus...tik nesakykit kad nesugebes.
Manau jums rutina ir nuovargis
Ar galite pasidalinti patirtimi tos, kurios turite patirties vaikų auginime sergant pogimdyvine depresija ir nesergant ja? Tai gali būti skirtingi nėštumai arba tas pats tik pavykus ligą išsigydyti. Klausiu, nes pati susidūriau su šia liga, deja, neturėjau galimybės pajusti, ką reiškia motinystė be jos. Bandau suprasti, koks yra tikrasis motinystės veidas. Suprantu, kad auginti vaikus sunku bet kokiu atveju, tačiau labai norisi pamatyti, kiek kartų tamsesnį atsaplvį jai uždeda pogimdyvinė depresija... Būsiu be galo dėkinga toms, kurios išdrįs atvirai pasidalinti savo patirtimi ir jausmais ir, galbūt, įkvėps tikėjimą, kad būti mama nėra jau taip baisu ir sunku, kaip rodo mano patirtis...
Marinna parašė:
Ar galite pasidalinti patirtimi tos, kurios turite patirties vaikų auginime sergant pogimdyvine depresija ir nesergant ja? Tai gali būti skirtingi nėštumai arba tas…
Nu zinokit as neturiu didelio “stazo”, mano mergytei tik 3 men, bet man jau antra sav po gimdymo buvo uzeje panikos priepuoliai. Vaiku rupinaus mechaniskai, del to kad reikia o ne kad noriu😱 net ziuredama i vaika galvojau ‘viskas, ner kur dingt, laiko nebeatsuksi, dabar jau reiks rupintis juo iki gyvenimo galo, baisi savijauta, arrodo nenori to maziuko’ ☹️☹️ Viskas pasikeite kai vaikui suejo 6 sav. Pradejau vaistus ir save ramint, zinokit nusvito motinyste kitom spalvom. Dabar atsiprasineju maziukes kad net mintys tokios lindo galvon, kiekviena diena kazka naujo atnesa, dziaugsmo begalybe 😋 man pirmas vaikas.
Marinna parašė:
Ar galite pasidalinti patirtimi tos, kurios turite patirties vaikų auginime sergant pogimdyvine depresija ir nesergant ja? Tai gali būti skirtingi nėštumai arba tas…
Kaip diena.ir naktis skiriasi motinystės pojūtis. Su pirmąja depresija buvo, o tik gimus antrajai atsisuko galva. Tai pirmus metus net negalėjau pagalvoti, kad motinystė gali suteikti šitokią palaimą
Sveikos mamos,likimo draugės. Ateinu čia išsipasakoti,nea baigiu plaukus nuo galvos nusirauti.
Dar nėštumo metu labau bijojau tos pogimdyvinės depresijos. Apie tai daug skaičiau,domėjausi kaip atpažinti ir pnš. Netgi vyrui liepiau pasiskaitinėti.
Taigi viskas prasidėjo nuo to,kad jau gimdykloje pradėjau stresuoti ir į galva lindo mintys kad ne,nenoriu aš gimdyti,nenoriu vaiko,nenoriu visko kas laukia. Gydytojui priemusiam gimdymą rėkiau,kad kuo greičiau ją man išimtų. Pagimdžiau,galvojau visos kančios tuo ir baigsis. Taip,pirmojo prisilietimo su kūdikiu neymanoma sulyginti su niekuo žemėje. Tai neapsakoma. Galvojau jog taip pajusiu motinystės jausmą...dėja. Dar ligoninėje mano speneliai buvo nugriaužti iki kraujų. Visos sakė praeis,sugis,nes apžiojimas geras. Antrą dieną po gimdymo vijau vyrą lauk,liepiau patraukti vaiką nuo manęs nes nenoriu nieko matyti. Neleidau jam net trečią naktį pas mus nakvoti. Siaubingai jaučiausi kai jis iš tikrųjų ir neatvažiavo. Ejau naktį į kolidorių su tuo vežimėliu tikėdamasi jį visdėlto pamatyti. Dėja. Atvažiavo anksti ryte. Sesute irgi su geromis žiniomis atėjo. Paleidžia namo. Grįžome. Jaučiausi grįžusi i savas vezias. Sava lova,kambarys,viskas savo vietose...prasidėjo bemiegės naktys. Maitinimas su ašaromis akyse,per sukastus dantis. Vyras kas valandą kartojo kad nebegali i mane tokia žiūrėti ir važiuoja pirkti mišinio. Sedejau pasijungusi pientrauki ir verkiau krokodilo asaromis,kad pieno mažėja. Kodel? Su antspeniais sumažėjo laktacijas,vaikas gavo buteliuka nes nukrito svoris trečia gyvenimo savaitę,isauke krūties streiką ir aš palūžau. Maitinau iki 3mėn. Jau be antspeniu,bet relaktuoti pienelio taip ir nebepavyko. Tada depresavau del negalejimo maitinti mp. Vos tik ji suverkdavo noredavau issilieti ant jos. Kildavo mintys padaryti kazka bligo. Krestelti,įznybti,suspausti....baisu. Verkiu ir dabar rašydama....vyrui pasipasakojau. Pradėjo bijot ja palikti vieną su manimi. Bet begant laikui man gerejo. Ji panasejo i žmoguti,o ne i gulincia darzove. Dažniau sypsojosi ir tai gydė mano zaizdas galvoje. Vis laukiau to ryšio su vaiku ir galvojau koks tai jausmas,kada jis ateis. Visdar save griaužiu už klaidas,uz tai kad palūžau. Kaltinu save jos tas ryšys ir neatsiranda del nemaitinimo krūtimi...jaučiuosi ne mama o buteliuku plovėja...
Bego savaitės,o blogos mintys aplankydavo vis rečiau...nieko blogo nesu jai padariusi...vis suveikia kažkas galvoje ir iškart išlenda vaizdai apie pasėkmes. Maniau jog jau sveikstu. Bet vis palūžtu. Vėl karts nuo karto mano protas aptemsta...ji verkia dėl neaiškios priežasties,aš ja grubiau paimu ant rankų ir ji dar labiau verkia...tada glaudžiu vis atsiprašinėdama ir sakydama jog daugiau taip nebus...esu neverta mamos vardo. Aš ją begalo myliu. Ji nuostabi. Jos šypsena,juokas...kiekvieną dieną žaidžiam,juokinu,kutenu...nors ji dar maza bet skamba visi namai. Jos krykštavimas geriausia muzika mano ausims.. Bet kodėl vis išlenda tas blogis kuris nori užvaldyti mane. Kovoju ir bijau...o jeigu...
Labai norėjau pasipasakoti jums,patyrusioms kažką panašaus.
Shine_ parašė:
Sveikos mamos,likimo draugės. Ateinu čia išsipasakoti,nea baigiu plaukus nuo galvos nusirauti.
Suprantu jus del tu minciu, kurios kartais islenda...man irgi buna kad is nuovargio ir miego trukumo, kai vaikas duodas, nenustygsta, vercia aukstyn kojom namus, aprekiu arba grubiau paimu...paskui siaubingai gailiuosi ir smerkiu save, jauciuosi neverta buti jo mama 
Taip nutinka dazniausiai del pervargimo, miego ir laiko sau stokos; todel svarbu atrasti minute kita sau, kad vyras, seneliai, o galbut ir samdoma pagalba (aukle) daugiau padetu...as pagal save zinau kad kai bunu pailsejus, visai kitaip reaguoju i vaiko zbitkes, nei kad visa savaite dirbus, kelusis 5-6h ryto, be jokio poilsio ir pertraukos.
Stiprybes jums, jus gera mama! Blogos mintys nereiskia kad esam blogos mamos, jos tiesiog signalizuoja kad mums siuo metu reikia daugiau poilsio ir pagalbos 
Shine_ parašė:
Sveikos mamos,likimo draugės. Ateinu čia išsipasakoti,nea baigiu plaukus nuo galvos nusirauti.
Laikykites, stiprybes Jums! Skaitau Jusu istorija ir manau, kad Jums buvo sunkiausia del to, kad is kazkur buvo per didelis spaudimas Jums del maitinimo krutimi... Labao daug is saves tikejotes, o kai nepavyko, labai skaudziai sureagavote... Manau turejo Jus kazkas nuraminti, kad Jus nesate bloga mama, kad nemaitinate pati. Ir su misinukais vaikuciai uzauga😉😇Svarbiausia buti laiminga mamyte ir myleti savo vaikuti...
Man panasiai buvo su pirmu. Pasigimdziau, labai sunkiai sekesi maitinti, po 6 savaiciu pieno pradejo labai mazeti... Ko tik nedariau🙈 Ir nusitraukinejau ir verkiau ir meldziausi, kol mano mama manes nepasisodino ir nedave gerai velniu- kad misinukas nera blogis! Svarbiausia sotus vaikutis ir kad nustociau daryti tragedija kur jos nera!!! Ir tada padirbejau su savimi, pakeiciau mastyma ir uzauginau stipru grazu ir laiminga 9 - meti vyruka su misinukais! Sekmes Jums, nepasiduokite blogoms mintims. Jus nuostabi mama. Bukite stipri😉🙂
Grigea123 parašė:
Laikykites, stiprybes Jums! Skaitau Jusu istorija ir manau, kad Jums buvo sunkiausia del to, kad is kazkur buvo per didelis spaudimas Jums del maitinimo krutimi... …
As irgi pergyvenau kad nepavyko paciai maitinti...iki vaiko gimimo nebuvau nusistacius kad butinai pati maitinsiu, galvojau pavyks - maitinsiu, nepavyks - misinuka duosiu...bet nezinojau kad pagimdzius sulauksiu tokio didelio spaudimo maitinti mp ir tokio nepalaikymo del misinuko 😢 Manes del misinuko nepalaike niekas is artimuju - sese, mama, jau nekalbu apie tolimesnes giminaites; cia forume irgi sulaukiau nepalaikymo. Nors pati del didelio nekrentancio spaudimo gulejau savaite ligonineje, norejo vezti i reanimacija, bet nesutikau, kad tik su vaikuciu galeciau buti ir maitinti. Neturejau tiek jegu kad vaika diena nakti zindyti, kiek galejau zindziau, kiek truko, musinuka daviau. Palaike mano sprendima tik vyras. Visi kiti artimieji nepalaike...iki siol man tai jautri tema ir skaudu prisiminti 😕
Meshka parašė:
Suprantu jus del tu minciu, kurios kartais islenda...man irgi buna kad is nuovargio ir miego trukumo, kai vaikas duodas, nenustygsta, vercia aukstyn kojom namus, ap…
Ačiū Jums. Gyvename su vyro tėvais,bet jiems palikti savo pupos niekaip neprisiverčiu. Nepasitikiu...savo mamai palikčiau,bet kiltų priekaištai iš uošvių,kad vienai močiutei palieku,o kitai ne :/ Vyras turėjo dvi sav atostogų,buvo pasižadėjas,kad bent vieną miegeli per diena išeis vienas su ja į lauką,o aš galėsiu tą laiką išnaudoti kaip norėsiu. Ir nesvarbu ar darysiu valgyt,ar namus tvarkysiu ar tiesiog galėsiu prie tv...bet to nebuvo. Vis primindavau jam,kad va atostogos i pabaiga o jis dar nė kart su ja nebuvo lauke. Atšaudavo jog aš nepaprašydavau 🙈 Nesinori su juo pyktis. Dirba prie mūsų namo,o dar aš čia su vaiku lipu ant sprando. Ech...
Gal ir teisingai sakote,kad blogos mintys dėl pervargimo kyla...
Grigea123 parašė:
Laikykites, stiprybes Jums! Skaitau Jusu istorija ir manau, kad Jums buvo sunkiausia del to, kad is kazkur buvo per didelis spaudimas Jums del maitinimo krutimi... …
Žinokite gerai pagalvojus Jūs teisi. Dar kuonet tik laukiausi ateidavo kaimynės pas uošvienę ir visos klausdavo kokia mano nuomone apie zindyma. Sakydvau jog iki 6men tai tikrai tikrai,o jeigu viskas gerai tai ir iki 1metu. Tai jos visos kaip viena bruko man jog reikia iki 3-4 metu. Kad netraumuociau vaiko nutraukdama maitinima vienerių metu,kaip lengva ir paprasta kai issitraukei papa ir vaikas sotus ir laimingas...kai mano mazylei buvo 2,5sav atvaziavo uosvienes drauge. Klausė kaip sekasi. Sakau gerai,nakti keliau valgyt nes 5val miegojo. Kaip puolė aiškinti jog nereikia vaiko naktį kelti vslgyti,niekur tas pienas nedings.
Vėliau kai jai buvo mėnesis atvaziavo aplankyti mano krikšto mama ir pamačiusi kaip vargstu su svirkstu maitindama mišinuka liepė nevargt,duoti buteliuka ir "uzkaitint" pieną... Ta prasme visai nebeduoti is kruties. Skaudės,bet praeis... Sunku buvo kai pirmakartei mamai is aplink darytas spaudimas suveike...Sakiau su antru vaikeliu pusę metų neisiu is namų,jeigu reikės ir dienų dienas gulesiu su juo lovoje,kad tik zindymo kelias taip greit nesibaigtu. O ir is ligoninės neiseisiu kol neismoksim taisiklingai zysti.
Mano vyras visada sako jog mergytė myli mane labiau negu jį. Bet man baisu kai prisimenu tas blogas mintis galvoje ir prisigalvoju jog ji viską jaučia :/
Ačiū mamos už palaikymą🌷🌷 Man tikrai lengviau išsipasakojus. Nes draugės su tuo nesusidūrusios tik linkčioja galva ir manes nesupranta.
Shine_ parašė:
Ačiū Jums. Gyvename su vyro tėvais,bet jiems palikti savo pupos niekaip neprisiverčiu. Nepasitikiu...savo mamai palikčiau,bet kiltų priekaištai iš uošvių,kad vienai…
Aciu ir Jums uz pasidalinima savo isgyvenimais! Man lengviau tampa paskaicius kad ir kitos panasiai jauciasi, kad ne viena as tokia nenormali besijaucianti bloga mama...issikalbejimas ir viena kitos palaikymas yra vienas is budu isbristi is depresijos ir jaustis geriau 💞
9 testuotojų vertinimai
11 testuotojų vertinimai
10 testuotojų vertinimai
Nesivystantis nėštumas
Gimdymas Alytaus apskrities S. Kudirkos ligoninėje
Gimdymas Jonavos ligoninėje
Žindymo nutraukimas netraumuojant vaiko (+9)
PRISCA tyrimai (+2)
Viskas apie IUI, IVF ir ovuliacijos stimuliacijąKonsultacija forume: klauskite kineziterapeutėsImuninis nevaisingumas
Visas „Tėvų Darželio“ naujienas 
