Mango1 parašė:
Visų pirma užjaučiu, kad nepavyko, laikykitės 🙏
Kas padeda visa tai isgyventi? Visiems manau labai skirtingai, pati irgi labai ieš…
Man taip pat labiausiai padeda planavimas - ką dar galiu padaryti, aiškinimasis ko dar nežinau, tada jaučiuosi ramesnė, užtikrintesnė (tik labai reikia jausti ribą ir suprasti, kad visko sukontroliuoti tikrai neįmanoma). Taip pat "normalaus" gyvenimo turėjimas, 2022 metais atsisakiau visko - kelionių, vakarėlių, koncertų, nes "gal jau laukiuos, o gal lauksiuos, gal reikės važiuoti į kliniką procedūrom" ir t.t. Tuo tarpu 2023 pasirinkau, jei taip galima sakyti gyventi kitaip ir gavosi vieni geriausių metų įspūdžių prasme, o šalia to gavome ir penkias blastocistas (dabar likę keturios), kas man yra daug, kai 2022 negavome nieko.
Aš lankiau psichoterapiją kitu klausimu, bet žinoma liesdavome ir šį. Negaliu sakyti, kad stebuklai ten vyksta, bet man patiko mintis, kad nepavykus vienam FET tavo gyvenimas juk nesugriūna, tu vis dar turi tuos pačius dalykus, kurie tave džiugina ir pvz. mūsų su vyru santykius visas šitas reikalas net pagerino, supratau, kad tik labai stiprios poros gali tai pakelti ir vis dar džiaugtis gyvenimu.
Ko dar galvoje nesusitvarkiau, tai apimančio liūdesio, kai aplinkoje kas nors pastoja...arba susinervinimo, kai moterys turėję kokį vieną iui ar ivf, kuriom pavyko iš pirmo karto "skalambija" koks buvo sunkus jų kelias, kokios jos vargšės ir t.t. Mano manymu sunkus kelias yra tų, kuriuos bando ir bando vis iš naujo, stengiasi pačios įsigilinti, aiškintis genetinius, endo, imunologinius, hemataloginius dalykus ir t.t., keičia klinikas, šalis ir pan.
Ilgas teksas gavosi, bet ir man jau matomai reikėjo išsiburbėjimo