2022.07.24 14:52 (prieš 4 m.)
Sveikos,
perskaičiau visų jūsų istorijas ir viskas taip pažįstama, tad pagalvojau pasidalinsiu ir savo. Mūsų vaisingumo paieškų kelionė tęsiasi jau apie 2.5 metų. Kai nepavyko pastoti apie 8 mėnesius pradėjome po truputį darytis tyrimus ir paaiškėjo, kad mano vyro rodikliai labai prasti. Kurį laiką dar bandėme pagerinti, bet žymaus pagerėjimo nebuvo, tad greit nusprendėme eiti tiesiai prie IVF, ilgai laukti nenorėjome. Pirmas IVF buvo lt, prieš kurį dar ir paaiškėjo, kad mano rezervas sumažėjęs, nors man buvo dar tik 33 - tai buvo didžiulis šokas ir neviltis. Gydytojas nelabai sugebėjo suvaldyti pirmo IVF ciklo, neturėjom nei vieno embriono ir be to dar nebuvo empatiškas ir nuteikė mus vos ne taip, kad nieko čia nepadarysi, galit bandyt toliau, bet šansų nedaug. Pati esu kovotoja, tad po nesėkmės šiek tiek paliūdėjus iškart pradėjau ieškoti išeičių, nusprendėme, kad lt nebegaišime laiko ir iškart pradėjome dairytis į užsienį. Pasirinkome gydytoją Latvijoje ir iškart pasijutome visai kitaip, nes gydytoja suteikė labai daug vilties ir mumis labai tiki. Gal sakyčiau tas tikėjimas buvo ir per didelis, nes dar du IVF Latvijoje taip pat buvo nesėkmingi, tačiau progresą padaryti tikrai pavyko, nes per trečią IVF jau turėjome vieną sveiką embrioną ir net pirmą FET, kuris deja baigėsi biocheminiu. Bet ir tai esu dėkinga, nes priartėjome arčiau, negu bet kada buvome ir tikiu, kad priartėsime dar labiau. Per tą laiką ir vyro rodikliai atsistatė iki normos, nors toli gražu dar nėra idealūs, bet tokiu, kad jau atsirado ir natūralaus pastojimo galimybė. Dėl emcinės būsenos tai taip, kartais būna labai sunku, ypač kai aplink draugėms pavyksta susilaukti vaikučių be didelių pastangų. Kiekvieną kartą sužinojus apie naują nėštumą tenka nuryti tą kartų gumulą ar nusiverkti duše. Visada leidžiu sau išliūdėti, bet stengiuosi save ir nuteikti, kad gyvenimas ne tik tai, kad turime mėgautis kitais dalykais ir neprarasti savęs. Ir visad stengiuos nuteikti save, kad meilė draugams ir jų vaikučiams man yra stipresnė už mano emocijas. Duodu sau erdvės liūdesiui, bet tuo pačiu ir neleidžiu sau jame paskęsti, vis primenu sau kiek daug jau turiu, kokia esu dėkingą už mūsų su vyru meilę ir tvirtą ryšį ir kad to jau pakanka. Tuo pačiu esu dėkinga, kad turime labai mylinčią ir palaikančią šeimą, kuriai esam mylimi ar su vaikais ar be vaikų, taip pat ir draugus. Tas skausmas visada keliauja kartu, bet neleidžiame jam mūsų skandinti.
Tokia ta mūsų istorija. Siunčiu didžiausią apkabinimą visoms jums ir meldžiu, kad tik mums visoms išsipildytų ta didžiausia svajonė 🌷🌷
