Forumas

2 3 5 7 10 Kitas »

Ereima

2022.03.23 08:27 (prieš 2 m.)

Pasidalinkim kaip jaučiamės, kiek turim stiprybės toliau bandyti ir tikėtis..
Catsy

2 m. 1 mėn.

2022.03.23 08:54 (prieš 2 m.)

Mano patirtis 10 metų ilgio. Buvo visko - desperadiškų bandymu su OV testais, vaisingų dienų gaudymais, BT matavimais. 3 kartus pavyko natūraliai pastoti, bet vienas negimdinis, du persileidimai. Tada maratonai pas gydytojus, stimuliacijos, problemų paieškos, kurios nieko nepadėjo - visi skietodavo rankom ir sakė "sveika pora".... Buvo ir rankų nuleidimo etapai, vienas iš kuri buvo beveik 3 metų ilgio, kai nusprendėm susitaikyt ir gyventi be vaikų. Bet atėjo tiesiog tokios dienos kai pradėjau nejausti gyvenimo skonio, trūko vis kažko, finansinį gerbuvį pilnai sutvarkėm, karjeros kopimo paragavome.Ir ta tuštuma lydėjo toliau... Nusprendžiau pasidomėti apie įvaikinimą, kalbėjomės apie tai, bet kuo daugiau skaičiau tuo atrodė sunkiau, ne tai kad sunku priimti svetimą vaiką, ne, labiau bijojau būtent jo psichologinio kraitelio. Taip priėjome sprendimo pabandyti tos du nemokamus IVF kurie galimi LT. Pirmas kartas klostėsi kaip iš vadovėlio, tikėjau sekmę iki galo, dalinausi su visais tuom, visi baisiai palaikė, kol neatėjo HCG diena ir pamačiau <2. Tada tikrai nuleidau rankas, palaikym komanda nežinojo kaip paguosti tai tiesiog pasišalino į krūmus. Likome vieni du su savo neviltimi. Tai turbūt buvo juodžiausias etapas, kuris trūko apie pusmetį - depresija, nenoras gyventi, nematymas šviesos tunelio gale. Prisidėjo dar problemos darbe, tai išvis nejutau joko noro keltis rytais, verkiau kone kasdien, kad nematytų vyras dažniausiai duše arba kol jis miegojo išsibliaudavau iki traukulių. Kai jau nebegalėjau slėpti tokios būsenos - pradėjau galvoti apie pagalbą iš šalies, bet kažkaip priėjome sutarimo kad bandysime dar karta ir jei nepavyks - rimtai kibsime į įvaikinimo klausimą. Išsityriau viską kas dar man buvo žinoma ir neištirta, taipogi neradome jokių problemų. Kibom į antrą IVF bandymą, kurio metu kartojosi pirmojo scenarijus, tad jau po punkcijos supratau kad vilties galima netuėti ir HCG laukiau be jokio susidomėjimo, ramiai, nes netikėjau nekuo. Rezutatas buvo 0,4. Mūsų esminė problema - nekokybiškos ląstelės, tiksliai nežinome kieno, mano ar vyro, bet įtariu kad mano. Nes kiaušialąsčių gauname daug, vaisinasi puikiai, bet embrionai jau iškart vystosi neteisingai ir neišgyvena iligau nei 3 dienas, tai kelti nebūna jau ką, arba kelė vangiai gyvybingus.
Kol laukiau to anro HCG daug skaičiau apie įvaikinimą toliau, nagrinėjau procesus ir galimybęs, žiūrėjau daug video užsienio kalba, ir netyčia užmačiau informacija apie donorystes programas, įstojau į JAV atviros embrionų donorystes FB grupę, tiesiog iš smalsumo, ir perskaičius daugybę istorijų bei patirčių, nusprendžiau aptarti embriono donorystes klausima su vyru. Jis labai teigiamai reagavo, palaikė mano mintis. Tai irgi įvaikinimo forma, bet su vaiku atsiradės ryšys daug stipresnis, nes nešioji jį. pagimdai. Jis nepatyria "palikto vaiko" streso ir traumos. Pradėjau domėtis visais įmanomais variantais - kiaušialąsčių donorystę, spermos, bei ir pačio embrio adoption. Bekalbėdami supratome kad vaiko kilmė, turiu minty biologinę mum nera tiek svarbi, daug svarbiau užpildyti tą tuščią vietą širdyse vaiko buvimu. Tada sužibo viltis
Iki kol pamačiau II ir teigiama HCG praėjome dar ilgą, brangų ir varginanti psichologiškai bei fiziškai tyrimų bei pasiruošimo maratoną, kuris trūko apie 6 mėn. Bet jį atlaikiau daug lengviau nei prieš IVF, nes labai pasitikėjau pasirinkta gydytoja, mačiau visa kelia šviesa tunelio gale, nes kiekvienas žingsnis vedė ties tikslu. Žinojau kad gal iš 1 karto nepavyks, bet bandysime dar karta. Nepasakosiu kiek tai kainavo finansiškai, bet skolų turėjome nemažai po viso maratono, viską darėm slapta nuo aplinkinių, nežinojo niekas, nes norėjome kad tai būtų tik mūsų. Man beje taip buvo lengviau, nei kasdieniniai klausimai "kokios naujienos" "nu kaip" ir nesekmės atvėjų durni palaikymo žodžiai iš žmonių kurie net nwnutuokia ką jaučiame...
Dabar atsigreždama atgal, jausdama dukros judėsius pilve, visas kelias atrodo toks menkas, kad turbūt pakartočiau jį dėl tų kelių per diena švelniai jaučiamų judėsių ir tos laimės ir pilnatvės kuri tvyro mūsų namuose. Tas kelias padarė iš manęs be galo stiprią moterį ir tikiu, kad tapsiu stipri mama savo vaikui. Ir žinau, kad bandysime dar karta, iškart kai tik atsigausiu fiziškai - natūraliai (na o gal įvyks stebuklas), jei nepavyks - taipogi kreipsimes pas savo stebuklingą gydytoją. Nes net atsisveikindami sutaėm dar susitikti
Jei perskaitysi visą tekstą - bus klausimų ar norės susirašyti pasipasakoti - gali rašyti PM

71
Ereima

2022.03.23 09:08 (prieš 2 m.)

Iš tikro net susigraudinau perskaičius, kiek psichologinio skausmo turėjo toks ilgas kelias teikt. Jūs tikrai labai stipri moteris! Mano pačios bandymų kelias dar tikrai nėra toks ilgas. Tikriausiai praeinu dar tik pirmą etapą, kuomet sprogsta įsivaizdavimo, nusistatymų burbulas, kad viskas pavyks greit. Labai veikia aplinkinių sėkmė, kai girdžiu kaip po mėnesio ar kelių mėnesių pasiseka pastot. Tiesiog be galo pavydžiu. Šį mėnesį nusprendžiau nebesidaryti ovuliacijos testų ir nesitikrinti nėštumo iki kol tikrai nepajausiu tikro mėnesinių vėlavimo. Ovuliacijos testai teigiami, bet rezultato nėr nebenoriu darytis milijono nėštumo testų ir matyti vieną brūkšniuką. Gydytojai kol kas nieko blogo iš tyrimų nerado, bet jų visos programos dar irgi nepuolė atlikinėt. Prašo nestresuot . Dar prie viso šito nerimo prisidėjo kažkoks nepilnavertiškumo jausmas, nesaugi jaučiuos kaip moteris. Nežinau kaip įveikti tokią būseną, mintys pastoviai sukasi apie tai.

5
Catsy

2 m. 1 mėn.

2022.03.23 10:25 (prieš 2 m.)

Iš tikro einant nevaisingumo keliu patyriamos visos 5 gedėjimo stadijos, kaip ir netekus artimo žmogaus.
neigimas - netikime kad negalime gauti to ką taip lengvai gauna kitos - juk mūsų draugė/sesė gandrą pagavo per 2 mėnesius, kodėl nesigauna man, kuo aš prastesne?
pyktis - neapibrėžtas neapykantos ir pykčio jausmas sau, aplinkiniams, Dievui, gydytojams, savo antrai pusei. Tai irgi savotiška psichologinė apsauga, savotiškas vilties įžiebimas, kad mes neįtakojome šios situacijos, tai nutiko mums ne dėl mūsų kaltės.
derybos - kai nusprendžiame betką nuveikti ir praeiti kad tik pasiektumėm tikslą - klimpam į skolas brangiam gydymui, einam per geriausius specialistus, bandom liaudes medicina, einam kryžiaus kelius, lankom maldos vietas ir meldžiames, akupunkturą, homeopatija, žodžiu viską kas tik menkai gali padėti,
depresija - turbūt baisiausia stadija, kai ateina įvairios mintys.... man tai buvo mintis nutraukti gyvenimą, stabdė tik tai kad nenorėjau sukelti skausmo vyrui, be galo esu prisirišusi prie savo kačių ir neturėčiau kam jų perleisti, tokie gan elementarūs dalykai stabdė. ir koncentracia į kitus dalykus man nepadėjo. Kitom padeda. Man kartu (arba gal tiesiog taip sutapo) buvo problemų darbe, sustojo karjera, visiškai apsivertė visas darbovietės sruktūros suvokimas, nusivyliau viskuom. Savomi kaip žmogumi, asmenybe, jutau didelę tuštumą nerealizavus saves kaip mama, jaučiausi bloga žmona, bloga darbuotoja, kartu atėjo kompleksai apie išvaizda ko niekada netrėjau gyvenime, nors tikrai nesu modelis. Žodžiu viskas į vieną katilą....
susitaikymas - tai išėjimas iš viso to, savotiškas išganymas. Jis būna įvairus - kažkam tai susitaikymas gyventi be vaikų, man tai atvirkščiai buvo suvokimas, kad turiu pasiekti tikslą betkokia kainą. Jei tuo mometu man pasakytu kad turėsiu atsisakyti kojų ir rankų vardan vaiko - būčiau sutikus, nedvėjodama, nes tai užvaldė manę desperadiškai. Negalima turbūt taip daryti, bet iškeliau sau ne svajone, bet tikslą - betkokia kaina turėti savo biologinį ar nebiologinį vaiką. Ir tada galėsiu uždėti riebų tašką šiame gyvenimo etape.
Nepilnavertiškumo jausmas - tai tipinis dalykas visoms nevaisingoms poroms. Mano vyras labai paprastai svarsto šiuo klausimu. Jis beje pirmas viešai prakalbo apie mūs problema draugų rate. Tai liga, kaip ir vežys, cukrinis diabetas ar epilepsija. Su liga žmonės gyvena, dalinasi su kitais, kuom nevaisingumas skiriasi? Girdėdama kaip jis atvirai pasakoja net ir mažai pažystamiems žmonėms kad vaikų neturime ne dėl to kad nenorime o dėl to kad turime sveikatos problemų - sulratau kad tai daug geriau nei slėptis nuo žmonių, atsijuokti klausimams ir jaustis "kitokiais". Žmonės gal ir užjaučia, nevykusiai bando palaikyti, bet tiesiog palieka tave ramybėje ir jaučia pagarba, kad tu atvirai kalbi. Nuo tos dienos kai tai pilnai supratau turbūt galėčiau net per TV išeit ir visam pasauliui pasakyti kad esu nevaisinga ir negaliu susilaukti vaiko. Be jokių emocijų, tiesiog kaip faktą. Ir būdųt pofig ką kas sakys ir kaip žiūrės. Tau mano ir mano vyro liga. O toliau jau mum spręsti ar su ja gyventi visa likusi gyvenima, ar gydytis ar ieškoti alternatyvos.
Daug kas pataria koncentruotis į kitką - keliauti, karjerą statytis, megzti naujus santykius su žmonėmis, žodžiu viską kad tik neužvaldytų tos mintys, ir netaptų įkyriomis. Mano patarimas - nevaisingumą priimti kaip laikyną būseną - kelia kurio ilgio mes nežinome, bet kurio metu apsvarstome visas galimybes, jei nusprendžiame tapti tėvais - ilgas gydymas, didelės išlaidos, donorystė, galu gale įvaikinimas. Tiesiog suvokti kas Jums priimtina ir koks galėtų būti jūsų kelio ruožas, kuom jis gali pasibaigti. Jei tvirtai apsisprendėt tapti tėvais, kur yra ribos - jei jų nera - geriau koncentruokites į informacijos rinkimą - ką galite dar ištirti - džiaukites kiekvienu tyrimu, kuris praeina be rezultatų - jei viskas jame būna gerai - reiškias ten kabliuko nera, tai ne priežastis ir ieškome toliau. Domėkites specialistais (šame forume begale patarimų apie specus, diagnozes, patirčių kalna... ieškokit sutapimų - kam kas padėjo, kas ką tyrė ir pas ką) Na ir svarstykite alternatyvas - jei tiksliai žinote kad problema jumyse ar partneryje - ar jums priimtina donorystė (kiaušialąsčių ar spermos, embriono donorystė), jei priblema nesprendžiama - įvaikinimas, surogatinė motinystė. Žodžiu apgalvokite visas ribas, kurias turite arba neturite, ir galėsite/negalėsite peržengti.
Vieninteliai mūsų tikri priešai - tai laikas ir nieko neveikimas, rankų nuleidimas. Kol nesuėjo 45 metai (o gal ir tai ne riba ;) ) ir spardomės - viskas įmanoma

10
GretaRa

1 m. 11 mėn.

2022.03.23 11:46 (prieš 2 m.)

Sveiki, pasidalinsiu ir aš savo istorija. Kai pradėjome planuoti vaikelį, tuomet išaiškėjo ir sveikatos sutrikimai. Buvo labai sunku psichologiškai, nes jaučiau, jog medikai tik siunčia ir siunčia vieni pas kitus. Kadangi pastoti bandėme dar palyginus neilgai, niekas neskubėjo per daug rimtai žiūrėti. Mano sutrikimai buvo: ilgi aciklikiški kraujavimai, kurie išvargino, progesterono trūkumas, ne visada vykstanti ovuliacija, per plona gimdos gleivinė ir kitų hormonų išsiderinimas bei tikėtina, jog iki reikiamo dydžio neužaugantis folikulas, geltonkūnio nepakankamumas. Ginekologė nusprendė siųsti į klinikas, į reprodukcinį centrą. Štai tada ir prisėdau daryti sprendimą, kuriuo keliu noriu eiti. Visgi nusprendžiau, jog kol kas nesikreipsiu į vaisingumo kliniką. Taigi, iškart kreipiausi į naprotechnologijos gydytoją, endobiogenikos gydytojus. Mano organizmo stebėjimas užtruko du mėnesius. Per tuos mėnesius pradėjau gerti skirtus papildus, pakeičiau mitybą, vartojau augalinius vaistus ir vienus napro gydytojos paskirtus vaistus progesteronui kelti. Labai daug padirbėjau psichologiškai ir fiziškai (su jogos mokytoja, atlikau tam tikrus psichologinius pratimus, pašalinau bet kokius neigiamus įsitikinimus apie savo sveikatą ir vaisingumą ) ir viduje buvau nusprendusi - padarysiu viską, ko reikės, kad šiemet pastotume. Trečią mėnesį sužinojau, jog laukiuosi. Buvo netikėta. Iki dabar netikiu. Susitvarkė visi sveikatos rodikliai. Šiuo metu dėkoju Dievui už šį stebuklą ir mėgaujuosi šiuo gyvenimo etapu. Suprantu, kad visų situacijos skirtingos, tačiau mano asmeninė patirtis parodė, jog labai daug lemia tai, kokiu būdu yra GYDOMAS mūsų kūnas ir kaip glaudžiai tai siejasi su psichika. Jei kažkam būtų įdomu, visada galiu pasidalinti plačiau apie programą, kuri iš tiesų mane išgydė ir padėjo pastoti. Visoms linkiu vilties ir tikėjimo! ❤

15
ingakr

Mingaile 4 m. 11 mėn.

Lauryna 15 m. 2 mėn.

2022.03.23 12:56 (prieš 2 m.)

Sveiki. Mano " stažas" buvo lygiai trys su puse metų, kaip nepavyko pastoti. Pirmą kartą pastojau iš karto vos pradėjus planuoti. O antrą kartą teko daug iškentėti. Po pirmo antro mėnesio sulaukus mm kažkaip dar ramiai reagavimo, paskui kuo toliau tuo skaudžiau. Kaskart sulaukus mm prasidėdavo ašaros. Pusę metų pratempem ir ėjau pas gydytojus. Žinoma pasakė, kad dar tik pusę metų bandoma, kad dar nieko nereiškia, o aš ir apsizliumbiau pas gydytoją kabinete. Ši israse abiem papildų trim mėn ir sakė jei ką vėl ateiti. Deja teko eiti. Padarė kelis tyrimus- viskas puiku. Ir vėl ašaros... Suėjus metam bandymų sudarė tyrimų programa jau nevaisingumui išsiaiškinti. Visokie hormonai, vyro spermograma, nesuderinamumas ir t.t. per šešis mėnesius viską pasidarem ir vėl su viltimi, kad kažkas bus negerai (gal skamba ir juokingai, kad tikejausi net vyliausi, kad kažkas bus negerai) bet ir vėl viskas puiku ir vėl ašaros, net depresija. Uzsipuoliau net gydytoja- kaip gali būti viskas gerai, jei nepastoju. Tada gydytoja pasiūlė diagnostinę LP. Jos metu patikrino kiaušintakių pratekamuma, ar nėra sąaugų, endometrioze ir t.t. atsibudus po operacijos laukiau gydytojos ir tikejausi, kad pasakys jog kažkas yra negerai, bet deja vėl išgirdau, kad viskas puiku. Verkiau kelias dienas. Sėdėjau užsidarius namuose gal savaitę. Vyresnė dukra buvo išvesta pas senelius. Paskui prisiminimai, kad gydytoja po operacijos lyg tarp kitko pasakė gerti mėtų arbatą, ne šalavijų bet mėtų. Beveik tris mėnesius kiekvieną dieną gėriau po puodelį. Kol vieną rytą atsibudus ir pradėjo taip pykinti, kad galvojau skrandį isvemsiu. Vyras norėjo vesti į priimamaji, bet aš pirma pasidariau NT, o tada verkem abu, bet jau su kartą iš laimės. Pasiskambinau gydytojai ir pasakiau jai, kad pastojau, o ši tik pasakė, kad kartais mažos smulkmenos gali padėti arba trukdyti pastoti.

9
Ktea

Ignas 10 mėn. 1 d.

5 m. 5 mėn.

2022.03.23 21:31 (prieš 2 m.)

Na, as irgi apsitaikius jau laukiu pirmo IVF. Buvo visko jau iki tol..
Supratau, kad cia ilgas kelias, todel nereika draskytis, reikia bandyti, ieskoti, planuoti, daryt, nesustoti ir nepanikuoti..
Na dabar netiketai susirgau Covidu, viskas nusikele, bet yra kaip yra, juk nepaskubesiu. Labai laukiu kada vel galesiu pradeti stimuliacija ir judeti pirmyn

5
neurologie19

2022.03.24 00:38 (prieš 2 m.)

Sveiki, bandem daugiau nei metus, pastojau ir nesivyste, dabar vel pradedam bandyti, va tik ciklas po nesivystancio sugrybavo.
Metai..kitiems nedaug,,bet pas mane rezervas 0.69..del to bandyti ilgai negaliu..
Jei kas nori per whats app pabendrauti rasykit i privata, mielai galim planuoti ir bendrauti toliau, bus smagiau

2
auryte777

3 m. 10 mėn.

2022.03.25 11:04 (prieš 2 m.)

Mano nepastojimo stažas beveik 1.5m., su kitomis palyginus gal ir nėra dar tiek daug, bet realiai teko jau visokių emocijų patirti. Kiekvienas neigiamas testas yra tikras dūris, pradžioje viskas gerai priimi kaip normalų dalyką, nes juk daug kur rašo per metus nepapastoti normalu, reikia tik po metų ieškoti bėdų. Dar prisideda tas aplinkinių: - Kada vaikai? Šypsaisi kaip durnelė kažką sumali, o paskui kai lieki viena ašaros eina atrodo iš skrandžio, nes visą krūtinę verią nuo kūkčiojimo... Ilgą laiką gana normaliai į viską žiūrėjau, bet pastaruoju laiku trūko kažkas, nesilaikau, emocijos paėmė viršų. O jūs ar kalbat su artimaisiais apie visą tai, ar pasiliekat sau?

4
Ktea

Ignas 10 mėn. 1 d.

5 m. 5 mėn.

2022.03.25 12:42 (prieš 2 m.)

auryte777 parašė:
Mano nepastojimo stažas beveik 1.5m., su kitomis palyginus gal ir nėra dar tiek daug, bet realiai teko jau visokių emocijų patirti. Kiekvienas neigiamas testas yra …

Ir dar kitu storius pastoviai tenka matyti😄

1