PalaimintaMAMA parašė:
Aš irgi sekuJos dėka galutinai nusprendžiau, kad užteks vienos man dukrytės, kitus blastukus naikinti. Esu labai labai labai empatiškas žmogus aš ir kiekvieno e…
Oj, jooo, maniškis irgi tik ant rankų miegodavo ilgus mėnesius, kol pavyko susidraugauti su nešiokle, joje užmigdyti, išimti įmigus ir jau tada kartu (bet vis tiek kartu) atsigult į lovą miegeliams. O dabar dvimetis švepluodamas jau sako - nebučiuok, mamaaaa 😄 Tai laikas žiauriai greit eina ir reik sugert kiekvieną akimirką, kol jie dar nori glaustis ❤
Man taip pat labai artimos PT idėjos, pritariu joms intuityviai, visu savo vidumi, nes pačiai man, kaip vaikui (o buvau jautrus vaikas), daug ko trūko būtent iš ryšio ir prieraišumo su mama.
Na, bet čia gal off-topic jau, tai labai nesiplėsiu 🙂
O man šiaip atvirkščiai - motinystė tokią pilnatvę atnešė, kad nemoku apsakyt. Nors visada buvau ne vaikų žmogus ir turėjau abejonių, kaip čia man seksis ta mama būt.
Užtai labai sergu, kad visoms pasisektų. Ypač toms, kurioms šitas kelias toks vingiuotas su daug skausmo ❤ Kiekviena nusipelnė pajausti tą jausmą, ką reiškia būti mama 🙂









