2021.07.27 14:15 (prieš 4 m.)
Mano anyta ne angelas taip pat. Kaip tik įsigijom namą ji gyvena su mumis. Labai kišosi iš pradžių į mūsų su vyru gyvenimą. Net kaip pastojau pirmą kartą ir naujieną pranesem abejiem seneliam jos reakcija buvo " o manęs tai niekas neklausė". Maždaug reikėjo jos atsiklausti ar ji leidžia man pastoti nuo jos sūnaus. O ir šiaip iki šiol jai vis kažkas negerai. Iš pradžių stresavau ir aš. Skusdavausi vyrui. Šis pasakysi " nieko naujo " buvo kad beveik du metus nekalbejau, nes atvirai pasakysiu dėl nieko( iki šiol nei aš nei vyras nezinom dėl ko) mane apsauke suske ir smurge. Dabar ipratau, kad ir ką sako man pro vieną ausį įeina per kitą išeina. Kitiem kalba kaip jai pas mus blogai ir pan. Bet pasiūlius važiuoti gyventi kitur ( yra dar vienas sūnus, o ir butas yra) atsisako. Tai taip ir gyvenam. Bet jei kad visada viską pasakau vyrui. Pradžioje jam skųsdavosi, kad aš jai valgyti neduodu- vyras atsakydavo, kad virtuvė neuzrakinta. Būdavo net kad vyrui sakydavo, kad aš ilgai kalbuosi telefonu su kitu vyru ir dažnai, bet tai būdavo mano darbo dalis, kadangi gimus pirmai dukrai darbdavys manęs buvo prašęs grįžti į darbą bet suteikė galimybę dirbti iš namų. Svarbiausias dalykas yra viską pasakyti vyrui. Jūs esat šeima ir jis turi žinoti kaip jūs jauciates ir kodėl. Issakydavai jam kiekvieną smulkmena kas buvo susiję su manimi ir jo mama. Ir su laiku ir vyro palaikymu ismokau atsiriboti nuo anytos nesąmonių.