TV
Laba diena,
Mano 9 m. amžiaus berniukas yra labai jautrus, ūmaus būdo, choleriško, audringo temperamento, isteriška, konfliktiška asmenybė. Toks jis yra nuo gimimo. Vaiko raida nesutrikusi. Visuomet dėl savo nesėkmių turi polinkį kaltinti, aprėkti aplinkinius. Mokykloje, būreliuose ir apskritai svetimoje viešoje erdvėje berniukas dar stengiasi šiaip taip save kontroliuoti, nors tai sunkiai pavyksta. Beveik kasdien skundžiasi kuriuo nors klasioku ar klasioke: tas pastūmė, anas įžnybo, trečias nusišaipė/nusivaipė, ketvirtas alkūne užgavo, ir t. t. Man paklausus, ar jis norėtų pakeisti klasę, mokyklą, atsakymas būna - ne. Klasiokai jam didžia dauguma patinka. Man tuomet kyla klausimas, kodėl vaikas nebedrauja su ramiais klasiokais, juk klasė labai didelė?.. Kodėl visą laiką bendrauja su tais 3 - 4 berniukais, kuriais nuolat skundžiasi?..
Galvoju, gal vertėtų vaiką užrašyti į privačią mokyklą, kurioje būtų mažiau vaikų klasėje, vaikui būtų didesnis dėmesys iš mokytojos pusės stebint visų klasės vaikų elgesį bei pagelbėjant mano vaikui konfliktiškose situacijose.
Galvoju vaiką vesti pas vaikų psichologą-psichoterapeutą.
Galvoju, ar apskritai įmanoma, ir kiek įmanoma pakoreguoti žmogaus asmenybę.
Namuose charakteris "liejasi laisvai". Namuose dėl visko visada kaltina mane. Menkiausia nesėkmė, nesusipratimas, ar kažkoks įvykis, kuris pakrypsta ne taip, kaip vaikas įsivaizdavo, svajojo, norėjo, planavo, sukelia vaikui įtūžį. Vaikas rėkia, išvadina visus kvailiais.
Iš pradžių bandžiau reaguoti ir kalbėtis su vaiku ramiai ir švelniai. Negelbėjo. Tada perėjau prie griežtos strategijos. Rezultatas lygus nuliui. Bandžiau ignoruoti vaiko isterijas, audringas emocijas, apsimesti, kad negirdžiu ir nematau. Rezultatas - vaikas nesikeičia. Dabar vėl bandau stengtis išlikti rami. Įdomybė tame, kad, kai aš stengiuosi ramiai reaguoti į vaiko audringas emocijas, pyktį, paniką, vaikui atrodo, tarsi jis man nerūpėtų. Tuomet vaikas mane provokuoja ir tarsi užmaskuotai tikisi, kad aš lygiai taip pat, kaip ir jis, taip pat audringai atsakančiai į jo nelaimes, nesėkmes, reaguosiuu pasitelkusi neapykantą, pyktį. Vaikas tarsi tokiu būdu tikisi, kad aš jį tinkamai atliepsiu, suprasiu, pritarsiu, atjausiu, išjausiu.
Kas galite išmintingai patarti, kaip tvarkotės su tokio tipo atžala? Kaip stengiatės reaguoti pačios/patys? Kaip auginate tokį žmogų? Kaip gelbėjate vaikui atpažinti, susidraugauti su savo neigiamomis emocijomos bei jas suvaldyti? Kaip apskritai bendraujate, sugyvenate su konfliktišku šeimos nariu - vaiku?
