2009 rugpjūčio 3 d. kažkur apie pirmą nakties pajutau neaiškius skausmus, nesupratau, kas dedas. Vėliau vis dažniau pradėjau eit į toletą, nors beveik nieko nebepadariau. Gulėjau ant šono kažko laukdama, tik "kliukt" kažkas pilvelyje. Tada atsirado periodiški skausmiukai, bet silpni silpni. Vėl ėjau į tuoletą, keli lašeliai per koją nuvarvėjo. Stoviu ir galvoju: jau ar dar ne? Pažadinau vyrą ir apie antrą nakties jau buvo GN. Mus priėmė užsimiegojusi, bet labai šauni ir juokinga seselė, pas kurią prastovėjom bepildydami popierius apie val. Bet linksmai. Atėjusi gydytoja netikėjo, jog man jau pradžai, tačiau paguldžius ant kėdės išgirdau srovelės tekėjimą. Gydytoja pasakė, jog viskas prasideda, nutekėjo vandenys, bet kaklelis vos vos prasidaręs, tad gimdysiu dar negreit. Mane nuvedė į gimdyklą. Maniškį išleidom namo iki 07 ryto, nes užgarantavo, jog iki tada tikrai nepagimdysiu. O sarėmiai vis stiprėjo. Apie 6 ryto jie jau buvo gana dažni ir stiprūs. Gydytoja nuvedė echoskopuot. "Vandenų nulis, vaikučio padėtis puiki, bet kaklelis nesidaro". Parvedė ir iškar pristatė lašelinę su skatinamaisiais. Labai "šaunus" dalykėlis. Trys sarėmiai į penkias minutes ir tikrai nemenki. Atvažiavo mano mylimasis ir vargšiukui teko stebėt mano sarėmių kentėjimus.Net verkė vienu momentu. Bet be jo būtų man buvę kur kas sunkiau. Jis mane masažavo, glostė, vedžiojo. Tai va. Taip ir daviausi aš su tais sarėmiais. Net nesupratau, kaip tas laikas taip praėjo. Apie 11 val. į GN privažiavo gimdyvių. Budinti daktarė nebespėjo lakstyt per palatas. O aš daviausi su tais sarėmiais ir gasdinau kitas būsimas mamytes, nes tik viena buvau tokia, kuri ištisas valandas laikas nuo laiko šukčiojo: "O Dievulėliau, vajėtau vajėtau ir pan." Jūs net neįsivaizduojat, kaip aš nuo tos kažkur 11 val. viltingai žiūrėjau į tą gimdymo kėdę, vis atsisukdavau ir taip ant jos norėjau. O daktarė užsuka ir sako: "o, jau girdžiu, geras sarėmiukas, tuoj tuoj, dar puse valandikės ir jau eisim gimdyt". Ir išbėga pas kitas gimdančias. po penkiolikos minučių ateina ir vėl tą patį sako. Po trečio karto, jau lėtai lėtai dar pajuokaudama leptelėjau: "jus man meluojat, jau trečią kartą taip sakot". Niu bet teko vėl laukt. Bet aš kad ir nemiegojus daugiau nei parą (nes dieną nemiegojau, o prieš prasidedančius sarėmius dar ir nebuvau užmigus), pradėjau net gudraut, tyčia garsiau riktelėdavau per sarėmius, kad tik greičiau mane gimdyt vestų :D. Na, ką apie 12:30 jau vedė ir mane. Vos užlipau ant tos išsvajotos kėdės, nes visų blogiausia buvo, kad aš tų jėgų nebelabai turėjau. Vos atsigulus dingo sarėmiai (čia psichologinė reakcija), vėl kažkokią lašinę pastatė ir tada prasidėjo. "Stumk stumk stumk stumk". Per pirmą stumimą net atsijungus iš to nuovargio buvau kelioms sekundėms. Atsikvošėjus išsigandau, jog aš čia gimdau, o tipo miegu ir nieko nedarau :D, nors gydytoja to net nepajuto. Pagimdžiau super lengvai ir iš po tų srėmių, atrodo, jog visai be skausmo. Šiaip gal baisiai ši istorija atrodo, bet man ji visai nebaisi. prisimenu, kaip nuotikį, dažnai su maniškiu pasijuokiam, prisimenam, bet visi tie skausmai labai greitai pasimiršta. Nenusivyliau daktarais, neplyšau, manau, kad buvau prižiūrėta kaip reikiant, tik, kad tas atvėjis kiek sudėtingesnis. Bet šiaip svarbiausia nebijot, pozityviai nusiteikt ir viskas bus gerai