perskaičiau istorijas
.. turiu pripažint kad kai kuriose buvo tokių man artimų momentų, kad neapsejau lengvu susigraudenimu.net ir nužliumbiau porciją
nieko nera nuostabiau už žmogaus pirmąjį oro gurkšnį
o aš kaip ir žadėjau dar papasakosiu savo antrojo gimdymo istoriją..
žinojau kad laukiuosi dukrytės.. termino data 2013 gruodžio 18-22d. matyt nuo didelio laukimo ir galvojimo, susapnuoju sapną, kad gimsta mano dukrytė gruodžio 13d penktadienį. pažiūrėjus į kalendorių mano didelei nuostabai ištikrųjų matau kad 2013 metu gruodzio 13oji ištiesų , penktadienis.
gruodžio 12-oji.. kažkur 5 ryto...šliop šliop koja už kojos velkuosi i tuliką.. bėga... atrodo viską padariau
, kodel bega
? jau greitesniu tempu šliop šliop atgal i miegamąjį, keliu vyrą
isšsisiepus iki ausų
,neskubėdama, beje prie TD, išgeriu savo kavą, pajuokaujam su merginom, kad vistik mano sapnas neišsipildė, pasidažau, apsirengiu suknelę, ir išvažiuojam i klinikas ...
priemime prasideda mano nervų gadinimas,, ištisi klausinejimai,kada , kur ir kaip nubego vandenys, kokios spalvos jie buvo, ir ta patį per ta patį pasakojau -n kartų, kol atėjo gydytoja ir skanu apžiūrėjus, pasake, jog vandenys beveik visi vietoj, jei jų ir nubėgo tai labai nedaug...
laukiu kada atsilaisvins palata gimdykloje.. jau nirštu, nes esu antra para ligoninej ir niekas nevyksta
.. vandenys bėga ir bėga... jau visai kitaip jaučiu mažiukę, per pilvą net galiu užčiuopt jos pedutę.. o dieve, kada gi,, kada mane išsives į tą pirmąjį aukštą, kur visada praeidama žiūrejau į tas dideles duris su pagarba ir baime
siunčiu vyrą į esantį kitoj gatvės pusėj prekybos centrą. prisisakau visokių salotų, galvoju, gana čia man kentėt, paimsiu prisirysiu ir specialiai ant stalo prisiš***siu
žinos kaip tiek ilgai be vandenų laikyt.).. ir kaip liaudis sako "ant tų žodžių".. ateina sesutė, stato man paskutine lašalinę antibiotikų ir sako kad ruoščiausi i apačią
mes keturios.. man už užuolaidos, kaprizinga juodaodė, lova priešais berods airiukė, baigia išmint neblogą duobelę prie savo lovos.. matau ją skatina.. blyn-, galvoju , taigi aš skatinamujų palatoj, jaučiu kaip eina šiurpas per visą kūną... -negi ir vel SKATINAMIEJI!!!! jaučiu kad drebinu apatinę lūpą ir verkšlenu vyrui, kad jei bus taip kaip pirmą kartą...
....
šį kartą viskas kitaip, žymiai smagiau, mane vadina vardu, ramina... ir jei ne ta vargšė airė prieš akis gal ir man būtų visai nieko. akušerė man papuola, tiesiog superinė
.. ji duoda man dar vieną šansą ir daro man sweep'ą (lietuviškai- berods atskiriamos membranos), sweepas buvo toks ryškių spalvų
ir mano didelei laimei iškarto isijungia saremiai.. iškart tokie gan skausmingi ir kas 5 minutes. negaliu patikėt kad viskas prasidėjo be prakeiktų lašalinių
. akušerė mojuoja mums rankute, ir sako kad varytumėm ant laiptų ir negryžtumėm tol kol jau nebegalesiu kentet arba norėsiu stumt. sąžiningai su vyru minam laiptais, užejus saremiui, apsikabinu turėklą, pakenčiu, varom toliau... saremiai stiprėja, bet kentėt dar galiu.. uoj kiek dar galiu, ir dar su dideliu džiaugsmu būčiau minkius tuos laiptus, jei ne laikas gryžt ,antibiotikams.. gryžtant atgal saremiai jau tokie, kad isitvėrus drebu...akušerės klausia ar norėsiu epiduro. mandagiai atsakau, kad neatmetu šio varianto, bet bandysiu viską iškęst pati be nieko, o mintyse galvoju :cha man ant jūsų tokių saremių, būtumėt jus matę mano saremius 18 metų atgal
vis tik skausmui sustiprėjus, nusileidžiu ir sutinku imt dujas. abu su vyru tirinejam mums paduota vamzdį, idomu per kur čia traukt?-,klausiamai žiūrim vienas į kitą. nebyliu susitarimu pirmas bando vyras. traukia vieną kartą, antrą, sako, kad niekas nevyksta. griebiu vamzdį aš ir kad traukiu kad traukiu, ir jaučiu kad ateina toks lengvas durnumo jausmas
, praktiškai nebeskauda
. įėjus akušerei griūnam su vyru abu iš juoko, kaip kokie apsirūkę vaikigaliai
negano to mus dar perveda i atskira palatą, kur įėjus spėjau pasakyt wow, ir vel puoliau prie dujų vamzdžio. dujos tikrai super gerai malšino skausmą. jau buvau beapsidžiaugianti, kad jei tokie skausmai, tai gimdysiu ir gimdysiu
deja... skausmas stiprejo, vyro jau nebemačiau ir nebegirdėjau, kažkodėl koncentravausi i akušerės balsą, kuri kartojo: deep breath... and again...deep breath.. jos balsas ramino, ir aš supratau kad turiu jos klausyt.. skausmas toks kad stoju ir plešiu viską kas ant lovos, jaučiu kad nebegaliu ramiai iškęst skausmo ir rėkiu... bet riksmas eina taip natūraliai, atrodo kad kitaip būt ir negali, bet rėkiu is visos gerklės... visą laiką spiruokliuoju ant kamuolio, kas irgi labai labai padejo... vėl banga skausmo, ir šykart atrodo kad rėkiu kažkur į save... tiek laužia nugara, kad lenkiuosi atgal, vos ne tilteliu verčiuosi, ir laiku prišokus akušerė gražiai lenkia mane atgal ir ramiu švelniu balsu sako kad kvėpuočiau, kad neičiau prieš skausmą, kad pasiduočiau jam ir iškeščiau... bet.. skausmas per daug stiprus, ir as rėkiu, kad man i viską nusispjaut, kad nebegaliu daugiau, kad noriu to morfino ir epiduro kurį man prieš tai siūlė.. kad noriu visko iš karto, nes nebegaliu, as juk mirštu.. pasirodo dar viena akušerė, prisistato kad ji čia viršininkė ir dėsto, kad dabar kai pasibaigs saremis, jinai pažiūrės atsidarymą ir matys galimas man epidūras ar ne... aš toliau klykiu nesavu balsu... ir... be jokių "kaku" norėjimo, nieko panašaus kaip pirmą kartą.. jaučiu su kokia didele jėga ir nežmonišku skausmu gims mano šytas vaikas... rėkiu, kad gimdau
vyras išbėga kviest akušerių... jaučiu tarsi būčiau koks pūkelis, taip mane užkelia visi ant stalo... na ir prasidėjo stumimas.. man po pirmo gimdymo, šis stumimas buvo kažkas baisaus, as taip gerai jaučiau kaip plyštu... ir vis rėkiau
nors skaudejo jau nepalyginamai mažiau, ir akušerės sake kad dabar rėkt nereikia, dabar reikia stumt, as vis tiek tarsi būciau užmiršus, sekmingai laidžiau kakarynę.. po pusvalandžio išstūmiau mažąją, kuri sverė 2,9 kg ir tebuvo vos 49 cm ūgio... žiūrėjo ji į mane viena akyte
tarsi gerai užsimiegojus, tarsi klausdama: motin, a baigsi rėkt
vyras bučiavo mane , as bučiavau mūsų vaiką.
.. akušerės mane siuvo ir tarpusavyje krizeno -:aš juk tau sakiau, jei prašo morfino ir epiduro -tai jau paskutinieji
vis del to mano sapnas issipildė
Veronika gimė gruodžio 13d penktadienį, 11 val vakaro...
vis del to spėjau



niekas nereaguoja bandau eit vos daeinu iki duru sesutei sakau viskas nebegaliu man bloga vos nesusmunku prie duru sesute tik sureke sako griuna

dar pavaikciojau po foje telefonu snekedama su vyru kol praeinant paprasiau akuseres paziureti kas vyksta, nes jau rimciau spazmuoja pilva. Kabinete dokumentus pildziusi daktare liepe sestis ant kedes, kad galetu apziureti, na ir jos pasakymas: "-Labas vakaras 6cm, einam gimdyt". Pasimeciau, nes vyras buvo namie laukimo rezimu buvau viena, rankos kojos pradejo drebeti, nuejom su akusere susirinkti daiktu (paskambinau tuo metu vyrui, kad viskas vaziuok! JAU!) ir eiti klizmuotis.. Po klizmos malonumu prasidejo rimti saremiai per kuriuos galvojau, kad zarnos verciasi lauk, taip suko visa pilva, kad nezinojau kur detis.. Nukelevau i gimdykla, pasivaiksciojau gal 2 min po ja ir atejus akusere liepe gultis, pajunge aparaturas ir pilde dokumentus, liepe pasakyti, kada noresiu stumti.. Pasakiau, kad viskas skauda tikrai skauda ir jau norisi stumti, tuo metu atejo gydytojo ir akusere jai pasake, kad "labai gerai skauda". Apziurejus gydytoja pasake, kad pilnas atsidarymas ir kerpam vandenis. Dar pasijuoke, kad vyras nespes atvykti i gimdyma. Na ir ka liepe stumti ir stumi, saziningai dirbau ir po 3 saremiu turejau savo dziaugma ant krutines.
bet viskas greitai pasimirsta kai sale mazas stebuklas





