2023.09.05 21:41 (prieš 2 m.)
Aš gal biškį ne į temą, bet vistiek pasidalinsiu apie prasmę. Pati esu 36 metų, kolkas neturiu vaikų, labai norėjau, turėjau dvejus santykius, bet paskutinieji buvo toksiški, juose tik aš planavau vaikelį kažkada turėti , o man buvo pasakyta, kad aš per sena jau vaikams..nežinau kas man buvo užplaukę , kad tikrai tuom patikėjau, jog man jau vaikų nebesišviečia , pasėjo baimę, todėl kaip ir nuvijau tą mintį, tačiau Dievas man vėliau apšvietė protą ir išėjau palikusi tą vyrą. Kad atsigauti ėmiau ieškoti savęs įprasminimui veiklos, todėl pradėjau savanoriauti ir padėti vaikams, pradėjau domėtis psichologija, įstojau į studijas naujas ir vėl atgavau pilnatvę. Neneigsiu sakydama, kad nematau gražių šeimų, su laimingais vaikučiais, aišku matau ir džiaugiuosi už tas šeimas, labai labai ir man suskausta širdis kai to neturiu pati, tačiau tada įjungiu šaltą ir racionalų protą, kad dabartinis gyvenimas nėra blogas, esu sveika, turiu karjerą, gyvenimo sąlygas, gal dabar turėčiau vaikelį , bet kesčiau toksiško partnerio išpuolius ar būdama vieniša mama.. Kad ir kaip Jūs mamytės dabar savo situacijoje išgyvenate, turėkite omenyje, kad kiekvienam yra atskiras Dievo planas ir gal kaip kuri pasakojo, kad žmonės skiriasi dėl neturėjimo vaikų , tai gal taip lemta ir vaikai atsiras sukūrus kitas šeimas, svarbu neprarasti vilties iki kol amžius leidžia, o jeigu nebeleidžia, priimti tas gyvenimo realijas ir įprasminti save kitur (savanorystė, įsivaikinimas, globa).
