Sveiki,
Pas terapeutą ir taip vaikštau, bet norisi, kad kažkas į visą situaciją pažiūrėtų kaip į žmogaus (MANO) gyvenimą, o ne į psichologinių problemų rinkinį. Kaip viskas atrodo iš šono?
Apie savo gyvenimą galėčiau parašyti knygą. Tad jei bus ilga rašliava - iš anksto atsiprašau.
Savo vyrą (dabartinį EX) pažįstu nuo vaikystės. Mūsų tėvai buvo draugai. Nuo vaikystės ir buvau jį visuomet įsimylėjus. Tai niekada nepasikeitė... Išvykusi studijuoti į Vilnių, jame turėjau tik du pažįstamus žmones: JĮ ir savo keliais metais vyresnę draugę. Neilgai viskas truko, kai pastojau nuo savo mylimojo. 20-ties supavau mūsų sūnų, o už kelių mėnesių susituokėme. Man viskas atrodė normalu. Maniau, kad turiu nuostabų šeimyninį gyvenimą. Už kelių metų sulaukėmė ir antro sūnaus, o paskui pasinėriau į karjerą.
Gyvenome puikiai. Daug keliavom kartu su vaikais. Niekada neskaičiavom pinigų. Tiesa, daug dirbdavom. Vyro dėmesio nebuvo daug, bet visada maniau, kad tai įtakojo tai, kad abu turime puikias karjeras, esame užimti, pavargstame.
Artėjant mūsų 16toms santuokoms metinėms jis man pasakė, kad visada buvo įsimylėjęs mūsų šeimos draugę (su ja ir jos vyru bendraudavome šeimomis) ir dabar gavęs jos atsaką atgal, nori skirtis su manim. Man tai buvo kaip perkūnas iš giedro dangaus. Visiškai niekada neįtariau jų jausmų ir niekada neįtariau, jog jis gali norėti mane palikti.
Keli metai buvo labai sunkūs. Sunkiai atsigavau. Jaučiausi niekam tikusi, nereikalinga, sugadinta, pažeminta. Jaučiau nuolatinę kaltę prieš sūnus, kad apleidžiu juos, kad neturiu jiem jėgų. Bet išsikapsčiau. Pradėjau naują gyvenimo etapą. Šiuo metu esu ištekėjus už 11 metų jaunesnio vyro. Jis mane užkariavo žingsnis po žingsnio. Jis su manimi elgiasi taip, kaip EX niekada nesielgdavo. Jaučiuosi mylima, svarbi, geidžiama, vertinama. Šiuo metu auginu mūsų bendrą dukrytę, kuriai greit sukaks metai.
Tačiau mano EX ėmė kalbėti apie tai, jog nori grįžti pas mane, jog labai suklydo, jog padarė didelę klaidą. Pradžioje į jo kalbas nekreipiau dėmesio, bet jos nesiliauja. O aš jaučiu, kad su kiekvienu jo bandymu imu vis labiau dvejoti dabartine savo šeima. Jaučiuosi dėl to labai blogai, bet nieko negaliu su savim padaryt.
Galvoju logiškai, kad mano pasimetimas nebūtinai gali reikšti tikrą norą vėl būti su savo pirmuoju vyru.
Nes visų pirma, galiu tiesiog norėti įrodyti jam tai kad tikrai suklydo ir kad aš esu vienintėlė.
Visų antra, sąlyginai nesenai gimdžiau, mano jausmai, emocijos nėra stabilūs. Be to, pats neštumas dėl mano amžiaus (šiuo metu man 42) buvo labai sudėtingas, teko nemažai pasinervinti, manau, kad dar neatsigavau ir po to. Be to, trečia, mano dabartinis vyras niekada neleido sudvejoti jo jausmas man, tad kartais pati save pagaunu, jog laikau tai savaime suprantamu dalyku, tarsi iki galo neįvertinu.
Patarkite, kaip susigaudyti savy... O ko gero didžiausias klausimas - kaip išmesti iš galvos ir iš širdies savo eksą, nes žinau, jog sugriovus tai, ką turiu dabar, labai gailėsiuos...
- Pradžia
- Tinklalaidė
- Planavimas
- Nėštumas
- Vaikas
- Šeima
- Namai
- Skaičiuoklės
- Forumas
- Skelbimai
- Atsiliepimai
- Straipsniai apie vaikus
- Vaiko sveikata
- Antibiotikai ir žarnyno sveikata
- Neišnešioti kūdikiai
- Kūdikio ir vaiko priežiūra
- Vaiko globa
- Vaikų skiepai
- Vaiko higiena
- Vaiko kalbos raida
- Vaiko miegas
- Žindymas
- Vaiko intelekto ir gebėjimų raida
- Vaiko emocinė raida
- Vaikų vardai
- Kūdikių pasaulis
- Vaiko maitinimas ir mityba
- Sauskelnių ir puoduko reikalai
- Fizinė ir motorinė vaiko raida
- Vaiko auklėjimas
- Vaiko ugdymas







