ShallyZ parašė:
Mane gali suprasti tik tos, kurios nenorejo vaiku ir dar nuo vyro su kuriuo issiskyre, ir + dar labai nerami mergiote![]()
As labai labai norejau vaikelio, bet ilgai negalejau poastoti. Paskui kai suzinojau kad laukiuosi, nors ir nestumas buvo visiskai neplanuotas, zinojau kad vaika auginsiu absoliuciai viena, jokio pagrindo po kojom, jokio palaikymo is seimos puses, .... bet buvau laimingiausias pasaulyje zmogutis. Tas nestumas man buvo tikrai ipatingas, gal delto kad ilgai negalejus pastoti, ar kodel, nezinau. Sakau tik po gimdymo, jau truko man to pilvo trukdancio uzsideti kojines, apsiauti batus, apsiversti lovoje, .... visur jis kliude, bet praejus vos keliom dienom po gimdymo as jau ilgejausi to pilvuzo. O su apsipratimu kad esu mama man irgi daug laiko reikejo. Net nezinau, gal 3 ar 6 men. Zinojau kad isnesiojau, pagimdziau, maitinu, rupinuosi, kad jin mano, bet kazkaip nu nezinau toks keistas jausmas, zinai kad esi mama bet vis dar sunku tuom patiketi. Kaip mano brolis kad sake, mes buvom apie 12 metu kai atsirado jaunelis. Brolis sako nors ir zinai kad cia musu, bet atrodo kad tuoi ateis kas ir issines. Kazkaip kol pripranti prie fakto, kad dabar gyvenimas keiciasi is pagrindu, seimos sudetis keiciasi, viskas keiciasi.







