Kai gyveni per gerai

2017.12.24 22:24 (prieš 8 m.)

Labas vakaras

Su šventėmis! Lai Jūsų namus apgaubia taika ir ramybe, o širdyje apsigyvena džiaugsmas!

Ne taip, kaip mano Šiandien eilinį kartą prikiaulino vyras. Jis turi unikalų gebejima sugadinti nuotaika. Žinote, kaip kartais moterys sako, myliu jį dėl to, kad sugeba prajuokinti sunkiausia minutę, tai maniškis priešingai - lygioje vietoje protapnos. Is tikro nieko TOKIO jis nepadarė - sutareme, kad Kalėdų rytą sutiksime namuose, bet dieną užtruko su savo reikalais (visiškai nesvarbiais arba bent jau tokiais, kuriuos galima atlikti bet kurią kitą dieną), todėl susivelinom į svečius ir todėl miegame ne namuose. Smulkmena gyvenimo. Bet visgi, tokių smulkmenų apstu. Vaikai miega, man akstoka ir galvoju savo tūkstantį kartą tas pačias mintis. Ar aš per gerai gyvenu ir keliu bangas vandens stiklinėje?

Todėl įdomu, tikrai įdomu, kaip jūs elgtumetes mano vietoje?

Ištekėjau, sakyčiau nei per anksti, ne per vėlai - tais pačiais metais, kai baigiau universitetą, gera, perspektyvią specialybę. Vyras taip pat pabaigęs mokslus. Isigyjome nuosavą būstą, aš įsidarbinau geroje darbovietėje, jis taip pat dirba gerą darbą, pinigų trūkumo nebuvo niekada. Tekejau iš meilės, jis buvo pirmas mano rimtas vaikinas ir atrode tobulas. Na, gerai, mačiau šiokius tokius trūkumus, bet kas gi idealus? Beto, aš pati tuomet nepasižymėjau aukšta saviverte, nors priežasties tam tikrai nebuvo. Ir tada, ir dabar buvau graži ir, drisciau tvirtinti, ne pati kvailiausia. Padirbejus keletą metų, nusprendėme susilaukti vaikelio ir tas greitai pavyko. Kažkur aplink pirmuosius vaiko metus, suvokiau, kad rožiniai akiniai nukrito ir tai, ką matau, man visai nepatinka. Vyras didelis tinginys, pačios menkiausios pagalbos turiu prašyti ir paprasius, nebūtinai ja gausiu. Kūdikį auginau praktiškai viena, jis tuo metu atrado, kad jo darbas labai idomus (iki tol gyvenime nėra sėdėjęs valandos po darbo). Visiškai šaltas mano atžvilgiu, niekada nesulauksi gero žodžio, komplimentų, padrąsinimo. Prisimena, kad aš esu, na, suprantate, kai smegeneles užspaudžia. Bet esu tikra, kad meilužės bent jau dabar neturi.

Blogiausias ar geriausias gyvenimo sprendimas dar nežinau, kad aš su juo po pirmojo vaiko gimimo neisiskyriau, o neisiskyrusi, nusprendžiau susilaukti antro vaiko. Labai jo norėjau. Ir pradėjau galvoti, hey, juk tokių šeimų daugybė, aš tvirta moteris, susidorosiu, o išsiskyrus ne taip lengvai rasiu kita,o gal ir nerasiu, nes neieskosiu. O dabar bent jau turėsiu daug meilės iš vaikų. Ir iš tikrųjų antras vaikas - tikrą Dievo dovana, toks šiltas, geras, saules spindulelis.

Vyras liko toks, koks buvo. Daug ir kalbėjome, ir tylejome, bet, matyt, jau nebepasikeis, bent jau su manimi tikrai ne. Beto, jis turi argumentą, nejaugi aš toks blogas? Juk negeria (praktiškai abstinentas), nesislaisto, gerai uždirba, taupus (ne tik taupus, bet ir skupus), vaikus ziūri, kiek tai pavyksta zuvies kraujo žmogui.
Įdomu, kad draugystės pradžioje jis buvo ir jausmingas, ir romantiskas, tobulas meilužis. Bet, matyt, hormonai veikė, to jau seniai seniai nebėra. Tai ir gyvenu savo pilka kaip tas cepelinas gyvenima. Pokalbiai seniai nebejaudina, seksui reikia prisiruosti, nes jokios romantikos nėra ir jam NEREIKIA, į žmones mes "nemėgstame" išeiti (jis nemėgsta), draugų turime nedaug, tad lieka darbas, vaikų auginimas praktiškai kaip su kambarioku. Šiemet buvome nusprendę, kad labiau stengsimes būti ne kambariokai, buvo visai smagu gal kokį mėnesį, kol žiūriu aš ir vėl gaminu tas kavas ir jas geriu viena.

O man vos virš 30 m. Jauciuosi dar tikrai ne gyvenimo saulelydyje, pagaliau išsivadavau iš savo kompleksu, jaučiuosi gerai, reguliariai sportuoju ir nepaliauju galvoti apie meilužį :)) Žinoma, aš jo neturiu ir neisigysiu. Pernelyg myliu savo vaikus. Bet ką man daryti su tokiu moliu vyru? ka? O gal nieko nedaryti ir užsiimti realia keramika? Gal pernelyg gerai gyvenu?

Gal atsiras čia moterų, kurios jaučiasi viduje neitin laimingos, bet skirtis butu, na, tiesiog, nepadoru mažų mažiausia?
Sekliai morkos - taip, anketa specialiai sukurta šiai temai.
2017.12.25 05:22 (prieš 8 m.)

Važiuokit su vyru atostogu, ar bent trumpam savaitgaliui kazkur tik dviese!!!

Iseikit valarienes dazniau tik dviese

Kalbekites daugiau apie tai kaip JUS jauciates

Jeigu ipus nauju veju seimos gyvenimui - as esu uz trumpa meiluzi ;))

Pradekit ir gyvenkit del
Saves. Kaip moterims buna gyvenime kriziu - taip ir vyrams. Galbut jam dabar toks laikas. O jus nesustokit gyventi sau. Poto vyrai tik pradeda vytis tokias moteris

5

AstaGri

Saulius 3 m. 2 mėn.

Paula 7 m. 3 mėn.

Aiste 9 m. 3 mėn.

2017.12.25 08:29 (prieš 8 m.)

Zinokit, esu panasioj padeti, kartais jaiciuosi, lyg auginciau vaika viena. Su vyru kalbejom milijona kartu, bet niekas nesikeicia. Situacija tokia, jis miega iki 09:30, tada bega i darba, grizta kokia 20-21 val, realiai jau lieka tik guldyt vaika. Buna, vaikas serga, as per nakti nemiegojus, o vyras dar uzvaziuoja i kokia Panorama, nusipirkt palta, ar maisto prekiu, nors jei uzsuktu maisto i parde prie namu uztruktu max pusvalandi, o is didelio prekybcentrio grizta kai vaikas jau miega... negaliu skustis, mus pilnai islaiko, nes antrais vpa metais gaunu ~460 eur per menesi, visada viskam pinigu uztenka, neturim jokiu isiskolinimu ar paskolu. Taciau gerai zinau, kad as pati su netusciu “ciainiku” ant peciu, todel skyrybu atveju neprapulciau ir vaikui galeciau suteikti ne prastesni gyvenima, negu dabar. Tiesiog mintis nuo saves nukreipiu i vaika. Ji taip myli teti, o ir tetis myli vaika, kartu isdykauja ir zaidzia bent savaitgaliais. Nesinori atimt is vaiko galimybes turet teti, o ir paciai nera per blogai, kad nebegaleciau daugiau taip.
Bet vis dazniau aplanko mintys apie skyrybas, nes toks jausmas, kad jis elgiasi piktybiskai. Manes nesupranta, nes as “nieko neveikiu”. Tai kai pora dienu, nieko neveikiau, tik gaminau maista vaikui, nesuprato, kas cia namie per chaosas savo masina atidaviau jam, kad butu patogiau vazinet i darba, neparnestu mums virusu is autobusu. Jauciuosi uzdaryta, nors realiai ne transporto priemone problema, tiesiog nera kur eiti su vaiku, apart kiemo ar misko netoliese.
Turiu drauge, kuri visiskai priesingoj padety, negaliu pasakyt, kad ji geriau jauciasi. Vyras grizta ir pietu, ir po darbo nuo 6 namie, bet seimoje situacija irgi kritine situacija del pinigu ir del poziurio i vaiko auklejima. Vaiko auklejimo klausimais mes su vyru sutariam, jei sutariam del kazko - taip abu ir elgiames.
Tiesiog vaiku atsiradimas, pakeicia musu gyvenimus, galvoju, kad skubeti nera kur... grisiu i darba, pasikeis rutina, labiau pasiilgsiu savo vaiko, po to ir matysim, kokius zingsnius reiks zengti

Linksmu svenciu !

Siek tiek issipasakojau...

2017.12.25 09:23 (prieš 8 m.)

Ačiū! Pasipasakokite, kartais paguodžia vien žinojimas, kad ne viena tokia ;).

Mes su vyru esame buvę išvykę vien sau 10 d. be pirmojo vaiko, atrode jaunystės laikai grįžta, nes tuomet galejome skirti dėmesį VIEN tik sutuoktiniui. Bet grįžom namo ir išgaravo ta magija po trumpo laiko... Kažkaip nemokame paskirstyti to dėmesio, kad būtų ir vaikams, ir sau.

Ringailiux

Jogaila 8 m. 11 mėn.

Živilė 10 m. 5 mėn.

2017.12.25 14:34 (prieš 8 m.)

Dauguma skyrybų įvyksta per 3 metus nuo pirmo vaiko gimimo. Moterys tampa supermamomis (vaikai mane mylės, aš stipri moteris, susitvarkysiu ir kt.). Vyrai nesupranta kas vyksta (ką dabar daryt su tuo mažu padarėliu, žmona pikta pavargus amžinai, baisu ir ką pasakyt, o jei pamėginsi kokias sauskelnes pakeist, paaiškės, kad nieko nesugebi ir dar gausi velnių) ir laikosi atokiai, pačioj saugiausioj ir ramiausioj vietoj - darbe. Vaikų auginimas ir buvimas namų šeimininke nuo ėjimo į darbą ir karjeros siekimo skiriasi kaip diena ir naktis. Todėl kaip ir bendrų temų nebelieka... Tai nei yra noro kalbėtis, nei yra apie ką. Moteris nuo vaikų ir buities nusikalus, jaučia nuoskaudą, kad viską tempia viena. Vyras tame nedalyvaujantis visiškai nesupranta, kas nutiko, nes iš šono žiūrint tik sėdi visą dieną namie su vaiku, ne kokius griovius juk kasa... Moteris savo nuoskaudų atvirai neišsako, kaupia ir jos prasiveržia nebendravimu, priekaištais dėl smulkmenų (kurios buvo paskutinis lašas jos nuoskaudų taurėje) ir šaltumu. Vyras nelinkęs kalbėt apie jausmus, tad mato, kad kažkas negerai, bet nežino kas. Tad dažnai suveda viską į tai, kad matyt reikia uždirbt daugiau pinigų, kad žmona būtų laiminga. Sėdi viršvalandžius. Moteris pyksta. Vyras darbe jau ima slėptis nuo jos amžinų priekaištų. Moteris jau pasiekia stadiją, kai paprastas užtrukimas mieste laikomas prišikimu ir VISŲ KALĖDŲ sugadinimu. Jis nebežino kas jai negerai. Ji nebegali kentėt tokių santykių...

Santuoka (santykiai) yra nuolatinis ir tikrai nelengvas darbas. Tik pasakose jaunuoliai patiria daug išbandymų, o tada susituokia ir gyvena ilgai ir laimingai. Realybėje vestuvėmis išbandymai tik prasideda. Mes su vyru irgi pajutom, kad tampam tėčiu ir mama. Ir pokalbių temų trūksta, supratimo ir užuojautos (ne tik jam, bet ir aš nesuprantu, ko jis skundžias darbu, juk ten galima su suaugusiais žmonėm bendraut, spręsti problemas, reikalaujančias intensyvaus intelektinio darbo ir t.t.). Bet nuo pažinties pradžios mes netylim kai jaučiamės blogai. Tiesiai šviesiai kalbamės kaip jaučiamės ir ko norėtumėm, kaip įsivaizduojam kita pusė galėtų padėti. Pačiam vienam galima tik sugadinti santykius. O geri jie būna tik dirbant kartu kaip komanda. Tad jei vyras šioks, toks, anoks - čia yra lygiai tiek pat kaltės iš žmonos pusės kaip ir iš jo. Be to mes su vyru tvirtai tikim, kad pati didžiausia kvailystė yra sakyti, kad svajoji apie kitą/kitokį žmogų/santykius/santuoką, bet nesiskirti. Arba tu su žmogum gyvensi iki mirties ir prisiimi atsakomybę, už tai, kad santykiai abiems būtų nuostabiausia gyvenimo patirtis. Arba susirenki šmutkes ir išeini. O sėdėti ir bumbėti, kad kitas nieko nedaro, bet pats niekur neisi, tai absoliučiai niekam nenaudinga veikla.

2017.12.25 15:05 (prieš 8 m.)

Labai pritariu Ringailiux. Ir dar toks pastebėjimas iš savo gyvenimo. 4 metus iš eilės auginau vaikučius. Antrajam artėjant prie 2 gimtadienio išėjau į darbą. Po poros mėnesių vyras sako: "Ačiū Dievui tu grįžai." Klausiu:"Kaip tai?" Sako: "Tu vėl tokia, kokia buvai, kalbì, linksma, buvai labai pasikeitusi per tuos 4 metus." Tikriausiai mes išties visa galva nueinam į motinystę ir pasikeičiam pačios to nepastebėdamos, o, atrodo, kad tai JIS pasikeitė. Dabar vėl planuojam, tikuos, išlaikysim ir trečiąjį išbandymą.
Visoms gražių švenčių!

13
2017.12.25 16:22 (prieš 8 m.)

Ačiū, moterys ir už tokias nuomonės. Tikslumo vardan pasakysiu, kad ne visai taip jau buvo. Pirmasis vaikas buvo labai verksmingas, tėtis sąžiningai atbuvo pirmąjį mėnesį ir paskui prapuolė darbe, nes nuo to verkimo daug kam važiuotų stogas. Čia nebuvo tas atvejis, kai tėtis ne taip psmpersa uždėtų, nes aš jaučiausi super mama, aš jaučiausi labai s...ina mama, nes pampersu keitimas buvo mažiausia bėda. Antras vaikas tuo tarpu yra labai neproblematiskas, tad ir nuotaikos visiškai kitos. Nebuvo kažkokio didelio pasikeitimo prieš ir po, sekasi auginti gerai. Aš jau dirbu. Tiesiog jūs situacija ne visai taip sumodeliavote, kaip yra.
O dėl absoliučiai nenaudingos veiklos tai sutinku 100 procentų. Ir kad turi stengtis abu.

girgir

9 m. 4 mėn.

2017.12.25 17:21 (prieš 8 m.)

Visaip buna:):
Buna, keiciasi moteris,tampa mama, savaime atsiduoda vaikui...Bet vyras kaip gyveno,taip ir gyvena,ir jo nebetraukia jo moteris...Tai moteris is vyro negauna jokio emocinio,jausminio
rysio, "badauja",kaip zmogus,moteris ir pan. O bendravime,tai pat nesusisnekejimai,neisiklausimai,priekaistai arba tyla...
Kartais abu keiciasi,arba atsiskleidzia...ir nebesusikalba ta pacia kalba. Ir ką daryti?"Klausti Radzio? "