Tačiau šiame amžiuje savaitės trukmės išsiskyrimas yra per ilgas. Antruoju gyvenimo pusmečiu mažylis dar tik mokosi suvokti, kad, jei mama išeina iš kambario ar iš namų kuriam laikui, ji niekur nedingsta ir vėl sugrįš. Tačiau tam labai svarbus nuoseklumas ir pastovumas: kūdikis pradeda įsiminti ritualus, pradeda žinoti, kad, jei mama rengiasi, ji išeis, tačiau po kurio laiko grįš (jei tai vyksta visą laiką panašiai). Savaitei išvykęs artimas žmogus net ir mums, suaugusiems, sukelia daug ilgesio, pradedame liūdėti, nerimauti, jei buvome labai prie jo prisirišę. Prisiminkite, kaip pasiilgstate vyro, jei jis kur savaitei išvažiuoja be jūsų... Juo labiau maži vaikai dar neturi susiformavusios atminties, negali patys savęs nuraminti, kad mama tikrai grįš. Jų pasaulio suvokime atrodo, kad, jei mamos nėra šiandien, rytoj - jos tikriausiai nebebus niekada. Jie tą išgyvena taip, kaip mes išgyventume artimo žmogaus netektį (mirtį). Be abejo, po tokio patyrimo galima gyventi toliau, prisitaikyti, kaip dažniausiai ir būna, tačiau tai tikrai sunkus ir skausmingas išgyvenimas.
Svarbu, kad antrąjį gyvenimo pusmetį kaip tik vyksta aiškaus prieraišumo fazė, tai yra, kūdikiai vieną, jiems svarbiausią, žmogų išskiria iš kitų. Galbūt esate pastebėję, kaip tokio amžiaus vaikai reaguoja, kai mama išeina? Dažniausiai jie verkia, kabinasi į mamą, nenori jos paleisti, labai audringai sutinka kitą atėjusį žmogų. Maždaug 1,5 metų amžiaus jie jau gali išsiskirti ramiau, o kitą žmogų priimti nebe taip pykdami ir (ar) bijodami.
Taip, artimas vaikui žmogus, pavyzdžiui, močiutė ar auklė, gali pakeisti mamą kurį laiką. Tačiau kūdikiui vis tiek bus liūdna ir neramu, jis mamos ilgėsis. Prieš keliasdešimt metų buvo pastebėta, kad kūdikiai, likę ligoninėse ar globos namuose be mamų, blogiau miega, mažiau valgo, dažniau serga, yra liūdni. Šis reiškinys buvo pavadintas hospitalizmu, vėliau mokslininkai suprato, kad tai labiausiai susiję su svarbiausio žmogaus, prie kurio kūdikis prisirišęs, nebuvimu, ir įvardijo, kad tai yra vaikų amžiaus depresija. Net jei mama sergantį vaiką palieka kelioms dienoms (pavyzdžiui, jai neleidžiama kartu likti ligoninėje), jam gali atsirasti visi šie reiškiniai, nebūtinai tai globos namų vaikų problema.
Koks galėtų būti sprendimas? Jei vaiką paliktumėte močiutei, kurią jis jau pažįsta, noriai su ja būna (galima prieš paliekant kurį laiką papratinti), greičiausiai jis pradėtų kurti prieraišumo ryšį su ja, ir ji taptų jam nauju svarbiausiu žmogumi tam laikui, kol jūsų nėra. Tačiau kaip mažyliui sunku išsiskirti su jumis, taip jam būtų sunku vėl išsiskirti su ja, kai jūs grįšite - tada būtų galima išsiskyrimą su močiute organizuoti vėlgi palaipsniui.
Vaikas
.
