2024.06.01 09:27 (prieš 1 m.)
Atrodo ir taip galvoju ir taip ir liepiu nebegalvot sau.. gal nereikėjo sportuot, gal negerai buvo, kad net nežinodama, kad laukiuosi tą pirmą ar antrą savaitę gėriau vieną butelį lengvo alaus.. gal dar kažką negerai dariau.. tada pagalvoju, blemba, moterys būna prageria, prarūko ir tik po 3 mėn sužino, kad laukiasi, ar dar kaip nors.. galvoju kodėl man ir neįsivaizduoju kokio stiprumo psichologiškai reikia būt, kad vėl bandytum. Pastoji ir tada gyveni paranojoj.. kiekvienas nuėjimas į wc, nusivalymas ir meldimas, kad nepamatytum kraujo..? Svarstau, gal iš tiesų reiktų apsilankyti pas psichologę.. kaip ir yra tas blaivus protas, kuris sako, kad nieko blogo nepadariau.. sunku neužleist tų minčių: 'nereikėjo leist daryt vaginalinės, reikėjo pasidaryt progesteroną, nereikėjo sportuot'.. ech, bet nėštumas nėra liga.. sunku, kai vieną dieną matai plakančią širdutę, kitą dieną matai rausvą kraują, dar kitą dieną rudą, išgirsti, kad širdutės plakančios nemato ir naktį jau laikai pusės delno krešuly savo delne..