Malda mano gyvenime

2014.03.04 18:26 (prieš 12 m.)

Kaip matau apie bažnyčią pakalbėta, apie kunigus taip pat... net tikėjimas paliestas... O malda? Man įdomu ar jus meldžiatės? Jei taip, tai kada? Ar mokote melstis savo vaikus?

Rovela

Leonardas Pranas 1 m. 6 mėn.

Barbora 3 m. 1 mėn.

Evanas 12 m. 10 mėn.

2014.03.04 18:41 (prieš 12 m.)

Geras klausimas. pati vaikystėj eidavau pasimeldus miegot,bet manęs tėvai nemokino to. Nežinau ar mokinsiu. :hmmm: sąžininga būtu leisti vaikui pasirinkti daryti tai ar ne.

2014.03.04 18:58 (prieš 12 m.)

Manes irgi nemokino, bet nuo pat mazens pati pasimelsdavau eidama miegot, ir dabar meldziuosi bet kuriuo parosmetu, stengiuos itraukt visus seimos narius nera sunkumintyse padekot Dievuliukui uz viska. O savo vaikus taip pat mokinsiu! kadangi esu krikstinta, zenijomes baznycioje nemanau, kad mano vaikas pasirinktu kazkoki kitoki tikejima, gal ir teisinga pasirinkt vaikui paciam savo tikejima, bet manau tuo paciu uzkrauciau ant peciu ir nedidele nasta... bet cia tik mano nuomone .... vaika taip pat krikstinsiu

4
2014.03.04 20:16 (prieš 12 m.)

Dieve visagali, laimink musu sali;
Teti ir mamyte,
Ir mane mazyte

Saulei nusileidus vakaras atejo;
Nuosirdzia meldziuosi rankeles sudejus.

Aciu Dievuliukui!

5
2014.03.04 20:58 (prieš 12 m.)

Aš taipogi pasimeldžiu ir pasimelsdavau nuo pat mažumės, pati nesuprasdavau iš kur ta atsakomybė kas vakarą atsiklaupus pasimelsti buvo, bet va nuo to viskas prasidėjo, tikiu į Dievą ir esu dėkinga už tai ką turiu, netgi ne kartą labai padėjo, o savo mažutę tikrai pratinsiu prie to, pasakosiu apie angelus sargus, mokysiu kaskart pasimelsti, nors dar nekrikštyta ji ir galbūt pati negyvenu krikščioniškai, nes su vyru nesame susituokę, bet man Dievas yra didžiausias energijos ir ramybės šaltinis

6
2014.03.04 21:26 (prieš 12 m.)

As tai medituoju ir savaiszodziais kalbu su dievu, dar Marijos malda...

1 1
2014.03.04 23:05 (prieš 12 m.)

Kai augau, labai daug laiko praleidau su močiute. Ji buvo tas žmogus, kuris mane „išmokė“ melstis, kuri sekundė po sekundės artino mane prie Dievo. Neįkyriai, be priekaištų, pati mylėdama Dievą ir jausdama, kad jis myli ją – ji rodė man jo būvimą, rodė kur ji mato Dievą, kaip suvokia ir junta jo buvimą... O aš augau darydama klaidelės, ne visada būdama teisi, nusikalsdama, bet visada rasdama paguodą. Močiutė man parodė ne piktą ir baudžiantį, bet mylintį ir atleidžiantį Dievą. Ir aš jį radau. Bet savo, dar kitokį nei matė, jautė mano močiutė. Taip, aš tikiu Dievu - ne seneliuku sėdinčiu danguje ir stebinčiu mūsų darbus.... Tikiu malda – ne „Tėve mūsų“ ar „Sveika Marija“... Tikiu net ir bažnyčia – bet ne mūro sienomis... Kai buvau vaikas nuoširdžiai jutau poreikį eiti į bažnyčią ir ėjau. Kiekvieną sekmadienį eidavau į šventas mišias. O būdavo dienų kai nueidavau ir šiaip sau – ramybės. Bet laikas ėjo ir dvasinis poreikis menko – tikėjimas niekur nedingo, tik prioritetai keitėsi ir aš tolau. Meldžiausi mažiau, bažnyčioje buvau retas svečias... Bet tikėjau ir toliau. Tik kaskart vis tyliau... Prasidėjo užmojai, tikslai ir kelias į juos ir nebeliko laiko net vakarais apmąstyti dieną, padėkoti už patirtis, pasidžiaugti laimėjimais – tiesiog pabūti su savimi ir Dievu. Taip palengva pastebėjau, kad Dievą prisimindavau tik kai nutikdavo kas nors nenumatyta, kai kas nors nepavykdavo ar nepasisekdavo arba kai užsibrėžusi tikslus melsdavau padėti viską įgyvendinti... Atrodė, kad viskas stojo į vėžes ir to kaip ir pakako. Kol viena dieną netektis privertė sustoti ir ašarotom akimis paklausti kodėl... Niekada nepykau ant Dievo,tiksliau jokios nesėkmės taip nesukrėtė kaip savo pačios vaiko netekimas. Tada ėmiau ir supykau, atrodė jog esu geras žmogus, nepiktavališkas, atviras kito sėkmėms ir nesėkmėms, visada gelbstintis kuo tik gali, stengiausi būti teisinga, gyventi „kaip reikia“, taigi net tada kai galėjau nueiti šunkeliais laikiausi, rodėsi, tiesaus kelio. Negėriau, neūliavojau, su kuo papuola nelaksčiau, nevogiau, nemelavau ir t.t. ir pan... o čia, šašt, ir va kokia lemtis kaip ir iš principo geram žmogui. Supykau, negalėjau suprast už ką, bet vis tiek tikėjau. Taigi kaip ir susitaikiau su tuo kas duota ir gyvenau toliau, tik jau atidesnė sau. Atrasdavau laiko sau ir Dievui. Gyvenime kaip ir niekas nenukentėjo – tikslai ir toliau buvo siekiami, darbai dirbami, gyvenimas kuriamas, tik laiko užteko ir maldai. Tada dar vienas nėštumas ir vaikutis su negalia. Šokas, baimė, skausmas, netikrumas – natūralu, kad sudreba viskas... ir tikėjimas... o kas dabar ne taip? Ka vėl padariau blogai? Ir čia tik patys skaudžiausi lūžiai, tarp jų būta dar ir „smulkesnių“ skausmelių, mažiau sukrėtusių, lengviau išgyventų. Šį kartą nusigręžiau nuo visko. Dabar džiaugiuosi tik, kad tas „užtemimas“ buvo trumpas. Buvo sunku kol pykau, ir ant savęs, ir rodėsi ant viso pasaulio, ir ant Dievo... Bet matyt neįmanoma nusigręžti nuo to, kas iš principo yra visur. Galima ignoruoti, galima nenorėti matyti ir jausti – bet tai nekeičia fakto, kad Dievas nėra šalia mūsų gyvenimo, kažkas tokio, ką reikia priimti į gyvenimą. Dievas - tai Gyvenimas. Tik tam, kad tai išjausti reikia liautis pykti ir įsileisti meilę. Taigi mano neįgalus vaikas, vėl pripildė mane meilės, apdovanojo šiluma, artumu, tikru gerumu ir vėl atvedė mane prie Dievo. Aš ir toliau gyvenu kiekvieną dieną savo veiksmais ir mintimis „kalbėdama“ su Dievu, stengiuosi ne tik širdimi ir vis naujais tikslais pateisinti tą Dievo pasitikėjimą manimi. Jis tiki, kad jokie gyvenimo iššūkiai ir netikėtumai neišstums manęs iš teisingo kelio. Ir aš tuo tikiu, nes žinau, kad JIS man padės. Dabar aš meldžiuosi ne tik tada, kai man reikia stiprybės ir pagalbos, dabar aš dėkoju, dėkoju už kiekvieną dieną kaip dovaną. Nes rytojaus gali ir nebūti ;)

13
2014.03.04 23:38 (prieš 12 m.)

Nuostabus ir sukrečiantis pasakojimas, aš panašiai kaip Jūs, maža melsdavausi kas vakarą (mažas vaikutis yra arčiau Dievo, jis tiki tuo labiau nei kas kitas) o veliau melsdavausi tik tada kai ištikdavo nesėkmė, kažkada paauglystės metu netgi galvojau kad taip kaip reikia "mesti" žaislus šalin nes juk jau panelė, taip reikia ir "mesti" maldas į šalį nes jau užaugau, bet Jis mane susigrąžindavo labai dažnai, parodydamas, kur reikia būt ir kas didžiausios vertybės tik aš kvaila atgavusi pusiausvyrą vėl pamiršdavau Jį... išties turėjau galbūt menkesnių nelaimių negu Jūsų, bet ir tai išmokė mane kiekvieną dieną, net ir be priežasties, Jį prisiminti ir pasimelsti. Kol kas kito ramybės šaltinio neatrandu... o Jūs stipri moteris, linkiu didžiausios gerovės ir ramybės širdyje ir Jūsų namuose

4
Kalasdrogas

2024.05.02 21:25 (prieš 2 m.)

Mūsų planeta atsidūrė didelėje bėdoje. Dėl žmonių godumo, dėl neišmanymo ar piktavališkos veiklos padarinių klimatas grėsmingai keičiasi – žemė kaista, sausros dažnėja, geriamo vandens ištekliai senka, derlingos žemės plotai mažėja, o žmonių sparčiai daugėja. Uraganai, tornadai intensyvėja, potvyniai skandina ištisus miestus, o gaisrai siaubia vis didesnius planetos plotus.
Dėl geriamo vandens ir maisto stygiaus, dėl apsemiamų teritorijų, dėl karo milijonai išbadėjusių, ištroškusių pabėgėlių trauks į tas šalis, kur dar galima bus šiaip taip prasimaitinti, nešdami vietos gyventojams skurdą, chaosą ir visa kita. Ir tokių milijoninių minių nesustabdys jokios tvoros, valstybių sienos ar pasieniečių.
O kataklizmų, sukrėtimų, visuotinio chaoso akivaizdoje žmogus pasijus visiškai bejėgis. Nerimas virs į paniką, siaubą ir galiausiai į gilią depresiją – visišką energijos praradimą. Ir jokie psichologai, ekstrasensai ar dvasininkai su visais jų beprasmiais bažnytiniais ritualais nepagelbės. Jiems patiems reikės gelbėtis.
Ir teks visiems, norim to ar nenorim, grįžti prie tikrųjų vertybių. Prie Dievo, mūsų visų Tėvo, nes su Juo – viskas įmanoma. Visais laikais, visuose kraštuose ir visose situacijose žmonės naudojasi palaiminga Maldos Galia. Pasaulyje yra nemažai atlikta mokslinių tyrinėjimų (S. Kirliano ir kitų), kuriuose akivaizdžiai matomas maldos poveikis žmogui, jo energetiniam laukui. Kai nuoširdžiai meldžiamės, tai į savo įaudrintas, sujauktas mintis įsileidžiam Dieviškos tikrovės prigimtį, ir mūsų laukas (aura) nedelsiant pasikrauna energija. Jis sutankėja, padidėja, prašviesėja, ir kaip galingas akumuliatorius aprūpina kūną gyvybine galia ir ramybe.
Šios žinios turėtų įkvėpti kiekvieną atsigręžti į Kūrėją – visuminės energijos Šaltinį ir Centrą ir užmegzti su Juo (be jokių tarpininkų) tiesioginį ryšį per meditaciją, per nuoširdžią maldą, per padėką.

Naujajame Testamente Mato evangelijos 6-tame skyriuje yra Jėzaus „Tikroji malda“ (dvasininkų neviešinama, nutylima), kur Jėzus moko mus, kaip reikia melstis. Ten parašyta: „...kai tu panorėsi melstis, eik į savo kambarėlį ir užsidaręs melskis savo Tėvui“. O kodėl Jėzus siūlo eiti į kambarėlį, o ne į bažnyčią. Kodėl nesiūlo lipti ant namo stogo ar ropštis į medžio viršūnę. Juk, atrodytų, taip palipėjus aukštyn ar nuskubėjus į taip vadinamus Dievo namus priartėsi prie Dievo ir Jis geriau tave girdės. Deja, Dievas yra labai ir labai toli, ir kiek berėktum ir kur beliptum Jis mūsų negirdės. Ir visai to nereikia, nes Tėvo dvasia yra kiekviename iš mūsų ir Ji laukia mūsų. Bendraukim su Ja, dalinkimės su Ja savo džiaugsmais ir bėdomis. Toks nuoširdus kasdieninis ryšys, bendravimas bet kur ir bet kada leis atstatyti prarastas jėgas ir nusiraminti.

1