Kai augau, labai daug laiko praleidau su močiute. Ji buvo tas žmogus, kuris mane „išmokė“ melstis, kuri sekundė po sekundės artino mane prie Dievo. Neįkyriai, be priekaištų, pati mylėdama Dievą ir jausdama, kad jis myli ją – ji rodė man jo būvimą, rodė kur ji mato Dievą, kaip suvokia ir junta jo buvimą... O aš augau darydama klaidelės, ne visada būdama teisi, nusikalsdama, bet visada rasdama paguodą. Močiutė man parodė ne piktą ir baudžiantį, bet mylintį ir atleidžiantį Dievą. Ir aš jį radau. Bet savo, dar kitokį nei matė, jautė mano močiutė. Taip, aš tikiu Dievu - ne seneliuku sėdinčiu danguje ir stebinčiu mūsų darbus.... Tikiu malda – ne „Tėve mūsų“ ar „Sveika Marija“... Tikiu net ir bažnyčia – bet ne mūro sienomis... Kai buvau vaikas nuoširdžiai jutau poreikį eiti į bažnyčią ir ėjau. Kiekvieną sekmadienį eidavau į šventas mišias. O būdavo dienų kai nueidavau ir šiaip sau – ramybės. Bet laikas ėjo ir dvasinis poreikis menko – tikėjimas niekur nedingo, tik prioritetai keitėsi ir aš tolau. Meldžiausi mažiau, bažnyčioje buvau retas svečias... Bet tikėjau ir toliau. Tik kaskart vis tyliau... Prasidėjo užmojai, tikslai ir kelias į juos ir nebeliko laiko net vakarais apmąstyti dieną, padėkoti už patirtis, pasidžiaugti laimėjimais – tiesiog pabūti su savimi ir Dievu. Taip palengva pastebėjau, kad Dievą prisimindavau tik kai nutikdavo kas nors nenumatyta, kai kas nors nepavykdavo ar nepasisekdavo arba kai užsibrėžusi tikslus melsdavau padėti viską įgyvendinti... Atrodė, kad viskas stojo į vėžes ir to kaip ir pakako. Kol viena dieną netektis privertė sustoti ir ašarotom akimis paklausti kodėl... Niekada nepykau ant Dievo,tiksliau jokios nesėkmės taip nesukrėtė kaip savo pačios vaiko netekimas. Tada ėmiau ir supykau, atrodė jog esu geras žmogus, nepiktavališkas, atviras kito sėkmėms ir nesėkmėms, visada gelbstintis kuo tik gali, stengiausi būti teisinga, gyventi „kaip reikia“, taigi net tada kai galėjau nueiti šunkeliais laikiausi, rodėsi, tiesaus kelio. Negėriau, neūliavojau, su kuo papuola nelaksčiau, nevogiau, nemelavau ir t.t. ir pan... o čia, šašt, ir va kokia lemtis kaip ir iš principo geram žmogui. Supykau, negalėjau suprast už ką, bet vis tiek tikėjau. Taigi kaip ir susitaikiau su tuo kas duota ir gyvenau toliau, tik jau atidesnė sau. Atrasdavau laiko sau ir Dievui. Gyvenime kaip ir niekas nenukentėjo – tikslai ir toliau buvo siekiami, darbai dirbami, gyvenimas kuriamas, tik laiko užteko ir maldai. Tada dar vienas nėštumas ir vaikutis su negalia. Šokas, baimė, skausmas, netikrumas – natūralu, kad sudreba viskas... ir tikėjimas... o kas dabar ne taip? Ka vėl padariau blogai? Ir čia tik patys skaudžiausi lūžiai, tarp jų būta dar ir „smulkesnių“ skausmelių, mažiau sukrėtusių, lengviau išgyventų. Šį kartą nusigręžiau nuo visko. Dabar džiaugiuosi tik, kad tas „užtemimas“ buvo trumpas. Buvo sunku kol pykau, ir ant savęs, ir rodėsi ant viso pasaulio, ir ant Dievo... Bet matyt neįmanoma nusigręžti nuo to, kas iš principo yra visur. Galima ignoruoti, galima nenorėti matyti ir jausti – bet tai nekeičia fakto, kad Dievas nėra šalia mūsų gyvenimo, kažkas tokio, ką reikia priimti į gyvenimą. Dievas - tai Gyvenimas. Tik tam, kad tai išjausti reikia liautis pykti ir įsileisti meilę. Taigi mano neįgalus vaikas, vėl pripildė mane meilės, apdovanojo šiluma, artumu, tikru gerumu ir vėl atvedė mane prie Dievo. Aš ir toliau gyvenu kiekvieną dieną savo veiksmais ir mintimis „kalbėdama“ su Dievu, stengiuosi ne tik širdimi ir vis naujais tikslais pateisinti tą Dievo pasitikėjimą manimi. Jis tiki, kad jokie gyvenimo iššūkiai ir netikėtumai neišstums manęs iš teisingo kelio. Ir aš tuo tikiu, nes žinau, kad JIS man padės. Dabar aš meldžiuosi ne tik tada, kai man reikia stiprybės ir pagalbos, dabar aš dėkoju, dėkoju už kiekvieną dieną kaip dovaną. Nes rytojaus gali ir nebūti ;)
Vaikas
sąžininga būtu leisti vaikui pasirinkti daryti tai ar ne.
nera sunkumintyse padekot Dievuliukui uz viska. O savo vaikus taip pat mokinsiu! kadangi esu krikstinta, zenijomes baznycioje nemanau, kad mano vaikas pasirinktu kazkoki kitoki tikejima, gal ir teisinga pasirinkt vaikui paciam savo tikejima, bet manau tuo paciu uzkrauciau ant peciu ir nedidele nasta... bet cia tik mano nuomone 
