bambucza parašė:
Jus cia rimtai?
Perskaiciau ir pirma mintis.
As cia rimtai, bet ji man nei puses zodzio, sunui skambinejo. O tas mamos nepasius... Pats vaiksciojo kaip zeme pardaves, kad mama nepalaiko, o savo nesamoningus aiskinimus kisa. Beta ta, kad jai gali sakyt ka nori, jeigu ji ka nors isikale i galva, jokiu argumentu nebeklauso. Galiausiai sove, kad nelogiska, jeigu gamta tai sukuria dideli vaisiu, tai reiskia moteris turi isgimdyt😁 visas prakerpa jeigu ka 😁 prognze buvo 5 kg, esme, kad pas mane net nesileido vaisius zemyn, na nesistate i dubeni po termino, patys gydytojai sake, greiciausiai organizmas bando kazkaip apsisaugot. Ir viso to esme, kad ne mane bandem apsaugot nuo plysimu, o vaikuti nuo komplikaciju uzstrigus... Bet ji ne isklause sunaus, kodel toks sprendimas, o tirada, kad mes nesuvokiam kokia tai rimta operacija ("as pasiskaiciau, kad cia ne juokas"), visas prakerpa, gamta suredzius moteriai paciai pagimdyt. As greiciausiai buciau pasakius, ne medike esi, nesikisk. Bet sakau, man nei puses zodzio... Oj, issiliejau ta pati per ta pati, nes via dar nuoskauda pasirodo jauciu😁
Dar papildau: as kaip pirmakarte, prisilankiau kursu, prisiskaiciau literaturos, tai labai uoliai ruosiausi gimdyt pati. Dariau kvepavimus, mankstas, zodziu buvau pati sau prasiplovus smegenis, kad paciai pagimdyti yra gyvenimo tikslas. Tai kai suzinojau apie CP, kokias tris dienas verkiau, kad as ne moteris, niekam tikus ir t.t. Po gimdymo save labai menkinau, kad as juk nesugebejau net pagimdyt. Tik po poros men suvokiau, kad as ne blogesne, mano vaikas ne blogesnis, ir esam visi sveiki, tuo reikia dziaugstis. Bet isivaizduokit kaip tas anytos smerkimas u, akiu buvo skaudus... Tada su vyru sutarem, kad nuo siol svarbius gyvenimo sprendimus ar ivykius pasakosim po fakto. Pati kalta, kad nenori ir nemoka isklausyt ir palaikyt sunaus. P. S. Mes esam 30+, tai siek tiek jau gaudomes kaip gyvent.