S.P.P. parašė:
Gal pati leidau "uzlipti ant galvos". Nes man vis kartodavo, kad vaikams privali buti su mama
na nezinau... Sake, kad ismoko pamokas, mato pasekmes ir su kitu ta…
Daug kas priklausys ir nuo jūsų. Pavyzdys - mano tėtis.
Man buvo gresiantis priešlaikinis gimdymas su antru (lovos režimas), todėl paskambinau tėčiui ir paprašiau pagyvent su mumis tris paskutinius mėnesius. Padėt su vaiku, namų ruoša. Mama: "Ką jis tau padės? Visą dieną namie sėdi, piršto nepakelia. Turiu jį apšokinėt dar po darbo grįžus
"
Atvažiavo pas mane. Pirmos dienos buvo tokios sėdi ant fotelio, dairosi. Po truputį pradėjau jo prašyti padaryti tą, paimti aną, išplauti trečią ir t.t. Po savaitės jau žinojo mūsų dienotvarkę ir paprašytas (primintas) viską padarydavo. Po dviejų savaičių jau nė žodžio jam sakyt nebereikėjo - pats visas dulkes matydavo ir neprašytas nuvalydavo, į parduotuvę nueidavo maisto, ko jo manymu trūksta namie, išskalbdavo, išsiurbdavo, išvalydavo, sutvarkydavo. Po trijų savaičių tiek įsivažiavo, kad ėmėsi ieškot, kur vinukas neprikaltas, varžčiukas neprisuktas. Žodžiu po mėnesio su vyru sėdėjom apšalę, nes turėjom auklę, namų tvarkytoją ir meistrą viename, bei tokį, kuris taip įsijautė į namų šeimininko vaidmenį, kad ėmėsi kalbėt apie kosmetinį remontą, ką jis pats padarytų jei tik leistumėm
Po trijų mėnesių važiavau gimdyti visiškai ramia dūšia, nes žinojau, kad dukra ramiai su seneliu prabus (manęs nelabai ir pasigedo sakė).
Po to senelis išvažiavo namo. Močiutė skambina "Ką jam padarėt? Grįžus po darbo radau sutvarkytus namus ir pagamintus pietus!". Bet... po maždaug dviejų mėnesių vėl pasigirdo sena gerai žinoma litanija - "Sėdi visą dieną ant sofos, televizorių žiūri, piršto nepakelia"
Ir tai beje jau antras kartas gyvenime, kai pas mane jis įsidrąsina ir pasidaro labai aktyvus namų šeimininkas, o pas mamą netrukus virsta couch potato. Tai čia grynai yra ne vyro negebėjimas padėti, o moters negebėjimas pagalbą priimti