TV
Sveikos. Vienam forume radau toki pat laiska vyro apie pagalba atsiradus vaikui. Ir pasidare labai smalsu ir idomu palyginti ar ir jums taip padedavo vyras ar visdelto kaip sraige su visu nameliu visa buiti neset ant savo peciu? 
Tai istorija, kurią su mumis pasidalino vienas vyras, bet nenorėdami jo viešinti, vardą ir identifikavimo numerį paliksime susigalvoti patiems. Vardas nėra svarbiausias dalykas šiame pasakojime.
"Mėgstu realius dalykus gyvenime. Mano akimis, viena dažniausiai eskaluojamų temų yra apie mamas ir jų sunkumus susilaukti ar auginti vaikus.
Vienoms pavyksta greitai, bet vėliau būna sunkus periodas, kitoms tenka įdėti visas maksimalias pastangas, kone gyventi šarve, kad tik tą naują gyvybę išnešiotų. Aš noriu papasakoti savo istoriją, tik iš kitos pusės. Vyro.
Nesakysiu, kad visa tai yra labai lengva pakelti (nėštumas, vaiko gimimas, auginimas), bet sunku turbūt yra tiek, kiek nori dalyvauti visame procese. Iki šiol nesutikau nei vieno vyriškos lyties atstovo, kurio požiūris į šeimą sutaptų su manuoju. Taigi, viskas nuo pradžių.
Vaikų norėjau visada, tačiau su pirmąja žmona nepavyko, o gal ji labai ir nenorėjo, tad po to, kai sužinojau, kad buvo neištikima, išsiskyriau. Labai greitai atsirado nauja draugė, dabar jau žmona. Jai – 22 m., man – 26 m. Vaikutis atsirado labai greitai (po 3 mėn). Be galo džiaugėmės ir net abejonių nekilo dėl aborto.
Susituokėmė. Aišku, jos gyvenimas turėjo kardinaliai pasikeisti. Nebaigė mokslų, persikėlė į naują vietą, į butą, kuriame gyvenau su buvusia žmona. Pereinamasis laikotarpis buvo sunkus tiek man, tiek jai. Tačiau dėl būsimo vaikelio ir tarpusavio santykių darėme viską, kas mūsų jėgose.
Mėgstu labai daug skaityti apie moterų fizines ir emocines būsenas vienoje ar kitoje situacijoje, turbūt dėl to, kad suprasčiau jų elgseną (kartais pavyksta, o kartais ir ne). Tad dėl hormonų audrų teko labai daug ką paminti. Paminti savo įsitikinimus, principus, požiūrį. Juk iš esmės mes net gerai nepažinojome vienas kito.
Tikrai, nėštumo pabaiga buvo labai sunki. Kol remontavo butą, teko pagyventi su mano mama. Visi puikiai žino, kaip antrosios pusės noriai kraustosi gyventi pas anytas ar uošves, ypatingai tada, kai laukiasi ir turi pratintis prie naujos tvarkos ar taisyklių. Mėginau sukurti kiek įmanoma jaukesnę atmosferą. Visada guosdavau, jei reikėdavo, glostydavau, sakydavau, kad jau greitai turėsime savo namus ir lauksime vaikelio gimimo.
Atsikraustėme 2012 m. kovo mėnesį. Sūnus gimė gegužės mėnesį. Kadangi buvau ką tik pakeitęs naują darbą, tėvystės atostogų manęs neišleido. Tai tas skaudus momentas, kurio aš negaliu sau atleisti – kad nebuvau pakankamai užsispyręs, jog įtikinčiau naują darbdavį, kad man būtina būti namuose ir padėti žmonai. Juk tai naujas etapas, nauja gyvybė namuose ir jokios knygos nepadės susitvarkyti su ta emocine būsena, kai atrodo, kad nežinai, ką daryti.
Dažnai važinėjau į namus, kai žmonai buvo sunku. Daugelis mamų žino, ką reiškia, kai „susiguzuoja“ krūtys. Kai kyla temperatūra, ir atrodo, kad nebepakelsi to deginančio skausmo, o maitinti vis tiek reikia. Tą žinau ir aš, nes visada buvau šalia. Pieno buvo tiek daug, kad vaikelis nespėdavo viso pieno įsisavinti, tad pradžioje pylėme tiesiog į kriauklę. Vėliau pradėjome šaldyti.
Kiekvieną dieną stengdavausi masažuoti, kad tik skausmas sumažėtų, kad nebūtų mastito. Ryte, prieš einant į darbą, dieną, per pietus grįždavau namo, ir vakarais po kelis kartus (ir naktimis) masažuodavau. Tai truko kelias savaites po gimdymo. Man beprotiškai skaudėjo visus pirštų sąnarius. Negalėjau matyti, kaip mano mylimas žmogus kankinasi, tad pasiūliau jai naudoti pientraukį.
Pirmas (o jų turėjome 4), buvo rankinis. Kaip dabar atsimenu tą palaimą žmonos veide, kai pritraukusi kelis buteliukus, ji galėjo be vargo nueiti į dušą, o vaikui paprašius valgyti, aš galėjau jį pamaitinti (visa laimė, kad vaikas paėmė tiek čiulptuką, tiek buteliuką). Kai pamatėme, kad tai padeda spręsti problemą, aš pasiūliau savo žmonai tokį dalyką: tu pagal poreikį keliesi nutraukinėti pieno, o aš su pienu keliuosi maitinti sūnų. Kiekvieną naktį be išimties keldavausi maitinti, pakeisti sauskelnes ir atlikti kitus darbus. Supratau, kad gerai išsimiegoti jai yra svarbiau nei man (nepaisant to fakto, kad aš keldavausi 7 valandą ryto, o per naktį kelis kartus kėlęsis vaikas, paskutinį kartą pavalgęs paryčiais, išmiegodavo iki vidurdienio).
Savo žmonai galėčiau pastatyti paminklą už tai, kad ji net 7 mėnesius naudodama pientraukį maitino mūsų sūnų savo pienu. Nepasidavė. O aš stengiausi būti šalia ir palaikyti. Daugelis nesuprasdavo manęs – kaip galima per parą metus laiko miegoti po 4-5 val., juk į darbą reikia. Juk galima eiti į svetainę miegoti (ką daugelis daro). Nei karto to nebuvo. Ir dėl to niekada nesigailėjau ir nesigailiu.
Būdavo, kad užeina pilvo diegliai vidury nakties, tada jau mama pasiimdavo jį ant rankų ir sūpuodavo, tačiau aš visada buvau šalia, visada stengiausi padėti, kiek galėdamas ir kuo galėdamas. Žinokit, vyrai, kad net rankos padėjimas ant peties ar galvos paglostymas suteikia moteriai papildomų jėgų, nes ji nesijaučia viena. Net jei negali kovoti su miegu, nevalingai užmigdamas skersai lovos su padėta ranka ant kojos.
Visada grįždavau namo, kai vaikas sirgdavo, prašydavau laisvų dienų, kad padėčiau. Direktorius to nesuprasdavo, sakydavo, ką jūs ten dviese galite padėti vienam vaikui? Aš vis tiek išvažiuodavau ir būdavo, kad ir niekuo nepadedu fiziškai, bet bent jau būdavau šalia jos, apkabindavau, kai matydavau, kad labai jaudinasi, kad ko rimto nebūtų, sakydavau, kad viskas bus gerai, visi vaikai serga. Daugelis mamų turi perdėtą jautrumą ir baimę vaiko ligoms ir to nereikia stengtis pakeisti. Reikia tiesiog visada stengtis nuraminti.
Galiu pasakyti, kad mūsų sūnui jau 2 metai ir 4 mėnesiai, jis jau miega atskirai savo kambaryje, o aš iki šiol vaikštau naktimis pas jį, kai jam reikia. Nesvarbu, kada keltis ir kiek miegoti. Manau, kad tai yra mano kaip vyro pareiga padėti savo žmonai. Atsidėkoti už tai, kad ji kiekvieną dieną tada, kai esu darbe daro viską, kad palaikytų namų šilumą. Juk reikia ne tik vaikščioti paskui vaiką, bet ir palaikyti švarą namuose. Nesu baltarankis, kuris negali pats susitvarkyti, dažnai jai sakau, kad tu dieną nieko nesitvarkyk, grįžęs tau padėsiu. Kiekvieną savaitgalį jau daugiau nei dvejus metus, leidžiu jai išsimiegoti tiek, kiek tegali (bet dažniausiai tai būna iki 11-12 val.). Tai yra padėka.
Mano tikslas nėra parodyti, koks geras ar blogas tėvas ir vyras esu. Noriu tiesiog pasakyti, kad tai yra, buvo ir bus mano pasirinkimas ir manau, kad dauguma vyrų gali padėti savo antrosioms pusėms auginti vaiką. Juk tai amžinai nesitęs. Dar metai, keli ir jau norint jums eiti migdyti vaiką, jis neprisileis sakydamas, kad yra didelis. Tad aš stengiuosi mėgautis kiekviena minute praleista kartu.”.
suprantu pirmąjį mėnesį, taip ir man buvo sunku, vyras tikrai labai reikalingas ir man labai padėjo. Tiksliau net nepadėjo, o tiesiog augino vaiką, aš tik maitindavau ir gydziausi spenelius ir kitas vietas 
tad jei reikia pagalbos- reikia ir prašyti ir niekad nepriekaištauti jei kas nepavyko "pagal mane"
