žinokit vis labiau įsitikinu, kad vaikų migdymai ir užmigimo įpročiai absoliučiai 100 proc priklauso nuo tėvų indėlio. Nes pvz aš pati buvau "tingi" mama ir miegojom vienoj lovoj, ir apskritai taip, kaip patogiau man, bet gaunasi, kad tokie patogumai "man" yra laikini. Ir labiau apsimoka nuo pat pradžių gal labiau kažkiek pasikankint su tuo atskiru miegu, išėįdėjimu vaiko ir pan, bet po to nebereikia tvarkytis su va tokiais dalykais, kaip nenoras miegoti vienam lovoj ir pan...
kolegės sesė pagimdžiusi antrą vaiką jau tokiam irgi brandesniam amžiuje visiškai absoliučiai tvirtai apsisprendusi, kad "nesicackins". Ir nuo pat gimimo vaikas pas ją miega atskiroje lovytėje atskirame savo kambaryje. Migodmas pagal tvarkaraštį, t.y. nori nenori - eini į lovytę Ir kolegė sakė, kad jos ta sesė nu labai dirbo ties tuo, bet pvz dabar, kai jau tam vaikui kokie 6-8 mėn, jie neturi problemos - ji pati 19 val jau migdosi sau, gulasi, jei jie svečiuose, tai kažkur kėdutėje ar pan, namie tai lovytėje, tai tik paguldo ir ji jau po kurio laiko miega. Be isterijų, be nieko, nei supuot nei ką. Net kai dantukai kalėsi vienu metu keli, vis tiek - jai miego laikas ir ji miega.
Aišku viskas ir nuo vaiko priklauso, bet čia ne vienintelis pvz, kai mamos žiūrėdamos į ateity pasigerino sau gyvenimą dirbdamos ties tuo pradžioje. Kai vaikas dar mažiau sąmoningas, ir kai jis žino tik tokį būdą.
Nes dabar, jei miegsu soske ar su mama, iki 2 metų, tai aišku, jis gi ne kvailas jis ir toliau nori mamos ir soskės aš irgi jo vietoje taip norėčiau, nes man taip būtų patogu
tai va man nebeaktualu jau, bet jei kas vaikus planuosit, gal verta būtų pamąstyti, apie tokį metodą nuo pat gimimo - griežto, tvarkingo, gal sunkesnio pradžioje, bet atsiperkančio, manau, vėliau...