Džeizė parašė:
Tai,kaip,ne pirmą kartą mama, turėtumėte suprasti, kad tokie komentarai ne tai kad padeda, tiesiog erzina ir rodo, kad žmogus nė neketina suprasti,tik save išaukšti…
Bet kartais reikia ne tik atjautos ar gailescio, bet ir blaivaus proto is sono. Ir ziauriai sunku parinkti tinkamus zodzius, kad jie nenuskambetu nejautriai ar izeidziai. Neseniai pagimde drauge, leliukas lauktas, o ji perfekcioniste planuotoja. Ir matosi, kaip ji kiekviename zingsnyje pati save apsisunkina, nors galima daaaaug paprasciau jos situacijose mastyt ar elgtis. Ir ka, tyliu, guodziu, suprantu ja, isklausau. O viduje taip noris pasakyt - nu come on, kankini pati save. Ir jauciuosi sudina drauge, bet tuo paciu nenoriu jos uzgaut ar sumenkint jos emociju.
Man paciai pirmi metai buvo kaip per migla. Kartais tikrai pavargdavau, bet sakydavau pati sau - iveikime po viena diena. Ir logiskai mastydavau, kad turiu tik 1 vaika ir prabanga visa savo laika skirti tik jam. Suvokiau savo pareigas, bet tuo paciu priemiau kaip likimo dovana tai, kad dar ir sveika ta vaika auginu. Tas labai daug teike motyvacijos ir vidines ramybes. Tikrai nenoriu nuskambet nejautriai, bet kartais reikia save timptelet uz pakarpos. Ir reikia nebijot prasyt pagalbos.








