Iki sios vasaros vaikas buvo neverkiantis visiskai. Sutarem tikrai sauniai. Ji puikiai tenkino tai, jog as visada salia.Mes viska darom kartu. Nesiojamas pagal poreiki kiek tik nori. Vengiu lankytis parduotuvese, visada susiplanuoju ka pirksiu ir ilekiu kaip ugnies. Daug laiko buname lauke, kad vaikas issikrautu, turetu galimybe bendrauti su vaikais. Man paciai asmeninio laiko kaip ir nera. Stai vaikas miega, o as skaitau apie auklejima, mokausi kaip sakant. Nu zodziu, stengiuos maksimaliai patenkinti vaiko poreikius. Tai kaip prevencine priemone. Ale vistiek atejo mums metas, kad tenka stipriai sukandus dantis neapstaugti, susivaldyti. Aiskinu, atitraukinju ir graziai ir piktai. Bet visad pirma sustingstu, nusiraminu. Tai is salies adrodo, kad as nereaguoju, viska vaikui leidziu. As jam neleidziu, bet man reikia laiko susitelkt ir kazkaip tvirtai, bet ne su pykciu ispresti iskilusia beda. I kita kambari as realiai negaliu iseiti net nepykcio metu, o jei mudviems susipykus iseiciau - ojojoj buna. O kita vertus kartais tikrai negaliu iseiti, nes bijau, jog rasiu ar baisesni vaizda. man sukiausia dalis - ka zmones pasakys. Tai del to daznai pyktis uzeina, kai vaikas ne taip jau to ir vertas. Todel visada sau kartoju, kad as esu mama ir as atsakinga uz savo vaika, kiti zmones gal mato drama, bet tai tera mano ir jo raidos dalis. Ismoksim abu. Nors buna, jog atrodo viskas tik blogyn. Ypac dabar, kai megina man kazka pasakyti, as nesuprantu, o jis ima pykti, griuna ant zemes, spiegia. Apsikabinu ji, nors nesileidzia ir vis prasau, kad jis man paaiskintu, nes as nesuprantu. Bet tuo metu tai staciai bliaut norisi ar plot vaikui,papurtyt,kad nusiramintu ir issiaiskintume kas gi blogai..... norisi man jam pasakyti, kad as tik gero noriu, bet kad butu gerai, turim apsirengti, pavalgyti, susitvarkyti ir t.t. Tada eisim pas vaikus, eisim abu zaisti. Bus smagu mums abiems, bet mama turi darbu. Jis to dar, turbut, nsupranta. Stengiuosi istaikyti momenta ir savus darbus daryti kai jis miega (o pietu miega labai retai), bet truputi nuovargis ima. Gerai, kad dizioji miele yra vaikas, tai viska atperka ir as nematau tos betvarkes ir nutepliotu sienu. Nors tai aplinkiniu traktuojama, kaip mano blogai atliekamos motinos pareigos. Gal ie tiesa, nezinau.
TV
kol ištisai dirbau (nuo vaiko gimimo) tikrai kartais smegenys "užvirdavo". Atrodo net šūdeliukas išveda iš kantrybės, vaikas neklauso, atrodo specialiai išsidirbinėja. Jau antras mėnuo leidžiu laiką tik su juo 24/7 ir galiu pasakyti, kad viskas pasikeitė. Tiesiog dabar skiriu visą savo laiką vaikui ir mudu esame puiki komanda. Neliko to "man reikia pailsėti ir pabūti vienai".
pati dirbu nuo dukros 3 mėn. namuose prie pc 8-17h, ir spėju ją prižiūrėti ir pamaitinti, ir spinteles jinai atidaro ir išima viską, bet kad išvestų iš kantrybės... vyras greičiau išves, vaikas mane atvirkščiai nuramina 
