Pumaččka parašė:
Nu zinokit jum jau reik pradet rasyt romana 😀 Aciu uz savo laika skirta, ta ir norejau isgirsti. Nuraminot siela kazkiek 👌🏽
Na romanas tai vargu apie vaikų auginimą 😂 o realiai tai ir mane kartais slegia visos tos frazės, priprantama, kitaip nebus susigyveni ir pan.
Tai tiesa, tačiau kiek pastangų tam pripratimui reikia. Net vaiką reik IŠMOKT mylėt. Gal keistai skamba, bet man taip buvo, neejau is proto vos tik pagimdžius. Meilė atsirado su laiku, su tais visais gražiais artumo momentais ir tame nieko blogo. Pirmąjį vaiką kai pagimdžiau apskritai pirma mintis buvo "o kur tie pūsti žandai, tai čia taip naujagimis atrodo? O galima į pustazadni pakeist?" 😂😂😂 toks šokas, sąmyšis, palengvėjimas, euforija, iš vis nesuprasi kas per jausmai. Dabar juokinga prisiminus, bet tada buvo ta mintis, kad "aš ne taip viską įsivaizdavau". Ir kiekvieną dieną, atrodo va jau galvyte laiko, bus lengviau, jau vartosi, bus lengviau, jau šliaužioja - bus lengviau. Bet kiekvienas etapas savo iššūkių turi. Kai paauga mažius atrodo "vaikšto, fainai, pagaliau bus lengviau" 😂 o tada žiūri, kad jau mintyse daiktus prie lubų mąstau kaip tvirtinti, kad tik neimtų kas pavojinga, kas smulku ar šiaip ką sugadint gali 😄 visas gyvenimas realiai apsivertė aukštyn kojom. Viskas tapo saugu vaikams. Visas ritmas pradėjo suktis pagal vaikus. Ir buvo tas protesto momentas, kai pagalvoji dar 10 min ryte pamiegosiu, tegul lovytej paguli. Aha, pagules mažius 😄 rėkia, su lova per visą kambarį ciuozineja 😂 ir keliesi, o nesinori. Faktas kaip jau aukščiau minėta pripranti tiesiog, bet sunku, pikta. Net mintys tokios "blem, kad tik greičiau jie užaugtų" taip norisi ryte pamiegot, o ne šokt is lovos kaip nuplykitai, taip norisi ramiai arbatos atsigert, ramiai pavalgyt, ir žiūri su baltu pavydu į tuos kurie nusprendė biski palaukt su vaikais. Kaip į užsienį važiuoja, kaip slidinėja, kaip su draugais į kompaniją pabendraut renkasi 😄 liudniausiais momentas man buvo, kai gyvenome vieno kambario bute, antrasis mažylis buvo dar tik planuose ir aš dievinu saulėlydžius. Vasara visalaik norisi tuo metu būt lauke, ar bent jau stebėt, o tuo metu kaip tik mažylis miegot eidavo ir tekdavo užtraukti tas užuolaidas. Ach koks liūdesys apimdavo.. 😅 Bet vat praeina tie etapai ir pagalvoji, "blemba, kaip mane tai užaugino. Kiek pareigos, atsakomybės atsirado ir ritmas normalus sveikas, ir ta rutina - tvarkinga, saugi." jau pastebiu net į svetimus vaikus žaidimų aikštelėje dėmesį atkreipiu, stebiu ar saugu. Ir su kitais mažyliais jei jie nori pasilabinu, nors anksciau žiūrėdavau į tuos mažius ir nesuprasdavau nei kaip su jais šnekėt nei ką jie mėgsta. Kokios tos saugios temos, kokia ta vaikų kalba 😄
Ir vat vis tiek, du mažius turiu, nu ne rožėm kelias klotas vaikų auginime bet vistiek su laiku atėjo ta mintis "o gal dar trečią pagimdyti?" 😂 nors jau zegnojausi, kad du vaikai tai mano mamytės ribos 😂
Vaikas
Visada yra būtų, kaip gyvenimą susipaprastinti.
