mano siaubingai verksminga yra, kokioj pasakoj koks liudnas, be draugu, ar skriaudziamas gyvuniukas, tai ji apsiverkia, kitakart iki pasikukciojimu, internete ziuri koky filmuka kad kazkas liudnas (o ten specialiai, dabar jis liudnas, nusimines, bet net neitaria kad draugai jau ateina, atnesa gimtadieno dovanas, ir visa istorija baigiasi laimingai), bet va pamate ta toky liudinty, kaip per mike pukuotuka tas asiliukas prie ezero liudnas, bet ateina mike pukuotukas, parselis, peleda, ir viskas baigiasi laimingai, ar bjaurusis anciukas, kai visi jo nemegsta, musa, varo, stumia, .... o paskuj pavirsta i pasakiskai grazia gulbe, ir tie patys skraiudikai zavisi oj, koks grazus paukstis. Tai vat pagauna ta liudnesne akimirka, ir verkia. Ir aiskunu kad cia bus viskas gerai, bet ne, vistiek reikia verkti.
Seip ir as patu buvau labai jau jautri nelaimes, smurtuj, gyvynams. N eprisimenu kurioj klasej, neprisimenu apie ka ta pasaka, apsakymas (nes rusu visiskai nekoku), mokytoja skaite apie toky Mumu, suniuka, kad buvo toks vyras (nelabai as ten prisimenukas ir kaip, sakau nesupratau, nes nemoko kalbos, tik is nuotrupi, pevieniu paaiskinimu pagavau minty), jis turejo suniuka, maziuka toky, nezinau kas ten jam buvo, ir kodel jis jy paskuj nuskandino, poto ar ten gailejosi, ar kas ten, ir pastete jam skulptura, paminkla, vandeny, suniukas su zuvies uodega. As sedziu suole galva nuleidus, isikniaubus i pazasty, priejo mokytoja ir paklause, ar supratai kodel jis ta suniuka nuskandino? kas kodel ir kaip buvo. Tai as kad pradejau verkti ant visos klases, man taip buvo gaila to suniuko, kad nei zodelio NE nesugebejau istart, tik pasukiojau galva i sonus kad nesupratau. Bet mokytoja mate kad man yra prskaudi ta pasaka, tai ir nebeaiskino. Arba knygute kliudziau. Manau viena vienynteli karta mama skaite. Daugiau negalejau nei as skaityti, nei kam kitam leidau, ne sbuvo perskaudi, ir vien piesinukus pamacius apsiverkdavau.
Matomai ir mano vaikas toks jautresnis yra.
Vaikas
Kai gyvenom Vilniuje, jau pirmoj klasėj buvo, tulike užmatė vorą. Vsio. Atsisakė eiti ten savo reikalais. Teko nukelti iš antrasolės vaikystės puoduką, ten darė savo gamtinius reikaliukus. Ta baimė lieka. Ji tai didesnė, tai mažesnė, bet niekur nedingsta. Vasarą pas mus to džiaugsmo netrūksta, nes gyvenam paupy, tai net lango per karščius nedaro, bijo, kad įlys... 
