Moteriška draugystė

«1 5 68 10 12 Kitas »

MrsShah

2015.06.05 21:48 (prieš 10 m.)

Šeima - pastoviausi žmonės kiekvieno iš mūsų gyvenime. Draugai ateina ir išeina, bet šeimos nariai lieka šeimos nariais nepaisant visko, kas nutinka. Gali juos mylėti, gali nekęsti, gali pasiilgti, gali nenorėt matyt, bet šeima bus visada artimi, visada mintyse, be jos kiekviena siela jausis visai viena.
Neturiu atsakymo į iškeltą klausimą, jo dar ir sau neatsakiau. Mano gimtoji šeima taip pat ne dovanėlė... Sunku priimti, sunku nusileisti, sunku sugyventi... Ypač kai rodos, kad visos pastangos tik iš vienos pusės. Nors labiau skauda, kai sunku priimit, bet stengiamsi sugyventi iš abiejų pusių. Juk kai sunku priimti neapseinam be nemalonių situacijų, beprąsmių ginčų. Tai skaudina, skaldo, verčia atsiriboti.
Nuo vaikystės esame pažindinami su tuo, kas yra šeima, rodos esame skatinami mylėti ir priimti savo šeimos narius besąlygiškai, nepaisant to kokie jie yra. Juk šeimos nariai yra nepakeičiami ir dėl to jie tampa tokie artimi! Esame mokomi jais rūpintis, juos globoti, užstoti. Tačiau dažnai kyla nesusipratimų, nes kiekvienas tas pamokas išmokstame skirtingai. Kai kurie tą rūpinimąsi iškelia į visai kitokį lygi, kai šeimos narys visiškai užgožiamas ir sumenkinamas, primetant jam savo tiesas, kaip ir su kuo reikia gyventi, ko gyvenime siekti, kokius tikslus išsikelti… O nesutarimai skaudina, skaldo, verčia atsiriboti.
Aš sakyčiau velniop, nenori nereikia... Visuomenės sudėti standartai, kaip turi bendrauti šeima, tinka ne visiems. Šis prisirišimas nėra mūsų pasirinkimas, tai per metų metus įkalta idealogija (nesugalvojau geresnio žodžio, bet tikiu kad toks yra). Tačiau nusigrežus nuo tų kurie skaudina, vistiek virpa širdis ir patylomis viliesi, kad viskas bus gerai. Su šeimos nariais dirbu taip pat kaip su draugais. T.y. investuoju tiek, kiek investuojama į mane, kartais žinoma ir daugiau. Tačiau per prievartą savo nosies tikrai nekišu ir būna, kad su virpančia širdim rašau sms bijodama sutrukdyti...

Drįstu paprieštarauti dėl emocijų išliejimo. Jei ašaros kaupiasi - vadinasi verkti nori. Jei nori nustoti norėti verkti reikia išsilieti, išsiverkti, išsirėkti, išsilieti. Nes jei visa tai laikysi savyje, situaciija tik blogės. Įsivaizduok save kaip kibirą į kurį po mažą lašelį lašinamas vanduo. Lašas po lašo ir žiūrėk kibiras sklidinas vandens. Dar lašelis ir vanduo liejasi per kraštus. Kai savyje sukaupi per daug neigiamų emocijų prasideda ligos, depresija, kurios taip greitai neišgydomos. Aš savo kibirui ištuštinti skyriau metus nuolatinio, kasdienio bendravimo su keliais žmonėmis. Su keliais, kad neapsunkinti vieno visa mano nešama našta. Linkiu visiems to nuostabaus jausmo, kai kibiras pasidaro tuščias.
2015.06.05 22:22 (prieš 10 m.)

Na pas mus šeimoje (rašydama šeima turiu omeny tik statusą valstybėje) nebuvo standartų kažkokių, bet kaip dabar pagalvoju, gyvenom kiekvienas kas sau ir taip beveik visada. Neturėjau normalios šeimos pavyzdžio, bet savo šeimoje (aš, vyras, sūnus) stengiuosi kurti tikrą šeimą, kur kiekvienas džiaugiamės menkniekies, kurie galbūt kitiems visiškai nesvarbūs, bet mums svarbūs, stengiuosi, kad mes šnekėtume vienas su kitu apie jausmus, nors dabar yra labai sunku, nes manęs niekas negirdi, aš šneku, bet nesu išklausoma ir nežinau kuo tai baigsis, rodos pastangos eina šuniui ant uodegos. Gal viskas būtų kitaip jei ne tas užsisėdėjimas namuose, jis gramzdina, neturiu laiko sau, neturiu laiko tam ką mėgstu, gal tada neimtų pyktis, aš net negaliu skirti laiko tam kas būtina, ko gero tai daugiausia ir pykdo, o ne tas neišklausymas. Laukiu kada galėsiu išsilaikyti teises, vaikutis bus didesnis, galėsiu duot laiko ir sau, nes dabar kaip voverė rate, sukuos, bet tas pats ir tas pats. Nors ko gero tas sukimąsis niekada nesibaigs, bet laikui bėgant tą sukimąsi padarysiu malonesnį.
MrsShah

2015.06.06 09:08 (prieš 10 m.)

Rašydama visuomenės sudėti standartai aš ir turėjau omenyje tą "normalią šeimą". Jei niekas nepiršų ką reiškia būti šeima, nežinotume kas tai yra ir esamą situaciją priimtume kaip normalią. Normalūs atrodo tik tie žmonės, kurių mes gerai nepažįstam. Kuo geriau pažįstam žmones, tuo akivaizdžiau, kad jie ne tokie jau normalūs kaip pasirodė iš šalies.
Labai pagirtina, kad stengiesi kurti tikrą šeimą, kaip tu tai įsivaizduoju, su savo vyru ir vaiku. Tikriausiai tai vieninteliai žmonės su kuriais tai yra įmanoma... Nes tėvų, suaugusių brolių, sesių tikrai nebeperauklėsim. Be to, ne mum spręsti kaip jie turi elgtis, kaip mąstyti... Jie tokie pat individualybės kaip ir mes, nepažįstu žmogaus kuriam būtų malonu taikytis prie kitų. Tai kam to tikėtis, kam to reikalauti? Kiekvienas norim būti savimi ir norim būti priimti už tai kokie esam, kam riboti kažkieno laisvę savo nepasitenkinimu, priekaištais, aiškinimu kaip jie turi gyventi, mąstyti, ko norėti. Vieninteliai žmonės kuriuos galime keisti esame mes pačios, o kitiem gali rodyti tik pavyzdį ir tik jų teisė rinktis ar seks jie tuo pavyzdžiu ar ne.
Labai užjaučiu dėl vyraujančių blogų emocijų. Turėtų būti labai sunku, ypač kai nesijauti išklausyta. Tikiu, kad tavo vyras daro viską, ką gali. Tik reikia suprasti, kad vyrai mąsto kitaip nei mes. Su jais reikia bendrauti tiesiogiai, be užuominų. Nori gėliu, sakai, kad nori gėlių - sukimas per aplinkui, tikėjimasis, kad jis pat sugalvos - veltui... Taip tikrai nebus. Jiem sunku mus suprasti, nes jie nesuriša ir neanalizuoja taip visko kaip mes darome. Todėl norint, kad suprastų reikia pateikti viską išsamei. Aš tuo tikiu. Man padeda. Jaučiuosi visiškai išklausoma savo vyro, bet ir nesitikiu iš jo per daug, dėl to šitiek jėgų investuoju į moteriškas draugystes. Jei nori būti suprasta ir išklausyta, savo mintis pateiks savo vyro kalba, taip kad jis suprastu. Nes, kaip jau minėjau, jie mąsto kitaip ir vien išbėrus viską kas slegia ant jo niekas nepasikeis. Aš visada duodu pvz iš savo vyro gyvenimo, jo poelgių, reakcijos ir pan.

Dėl užpuolusios rutinos, neturiu ką patarti. To dar nepatyriau, dar nebuvau prirakinta namie su vaikučiu, bet nekantriai to laukiu. Pritariu tau, kad trūksta veiklos, siūlyčiau užsiimti bet kuo, kas tik įmanoma šiuo metu, kol neturi galimybių užsiimti tuo, kas tau patinka.

Mistikute

21 sav., liko 134 d.

12 m. 11 mėn.

2015.06.06 21:11 (prieš 10 m.)

Sveikos, smagu, kad atgijo si grupe. visko detaliai neskaiciau, nes tik trumpam uzsukau, bet galiu pasakyti, kad ir pas mane drauges atsisijojo, bet dvi tikras ir ilgametes turiu ir iki siol. Ir nors ir jauna esu (23 metai), o mano drauges vaiku neturi, bet visai nepyksta, kai nejuciom apie mazyle pradedu per daug pasakoti, o atvirksciai - klausosi, domisi ir mano vaika myli ir saugo.
Tiesa, su jomis susitinkame karta per menesi, o kartais ir reciau, bet jau nuo sirdies issikalbame ir energijos pasikrauname visam menesiui.
Jei drauges tikros, nei vaikai, nei atstumas, nei bendravimo daznumas itakos draugystei netures

GabiVia

K 10 m. 7 mėn.

B 13 m. 9 mėn.

2015.07.25 04:06 (prieš 10 m.)

labas. as irgi amziais prisijungiu i mirusias temas.. ar dar yra ieskanciu tikru draugiu?

Fyja

Atas 7 m. 2 mėn.

Saule 11 m. 7 mėn.

2015.07.25 09:19 (prieš 10 m.)

o pas mane db draugiu isvis nera. turejau nuo mokyklos laiku geriausia drauge kur viska iki smulkmenu issipasakodavom kartu ir juokdavomes ir verkdavom, bet... viena diena gauni is jos zinutes kad tarp musu nebera nieko bendra ir mum neverta buti drauge,. kaip perkunas is giedro dangaus jau praejo 2m o as nesuprantu kas ivyko. tai va db sedziu naujam mieste su vaiku istisom dienom namie, vyras yra bet... ryte prie kompo darbe rie kompo grizus namo prie kompo, o as ir dukryte neegzistuojam bet aiksu jis mano kitaip

2015.07.25 09:28 (prieš 10 m.)

Buriuotoja parašė:
labas. as irgi amziais prisijungiu i mirusias temas.. ar dar yra ieskanciu tikru draugiu?

Labas, na mes pazistamos is kitos temos, bet atrasau cia:
atrodo, ka tik praradau drauge, kuria turejau nuo 12 metu, o priezastis banaliausia - paprasiau grazinti sena skola... Nebegaliu susisiekti jau du menesius....
O bunant musu amziaus (man 34) dar imanoma rasti tikru draugiu?

Dixse

10 m. 8 mėn.

2015.07.25 10:16 (prieš 10 m.)

Manau kad turiu tikra drauge..tik beja bendraujam jau per atstuma,gyvenam skirtinguose miestuose, bet susitikusios visados elgiames kaip kadaise nors susitikimai irgi reti..gaila o draugiu salia kaip ir neturiu...neturiu su kuo isbegt i miesta trumpam kavos..dar galvoju kad gal daug kam taip, juk atsiradus seimai daug sunkiau susirast draugu,negu tarkim kol esi jaunute tarkim studente be seimos

Neringel

Meta-Marija 8 m. 5 mėn.

2015.07.25 10:23 (prieš 10 m.)

Labai faina temutė...Aš turiu net dvi drauges,viena,kaop tik šiandien gryžta is Uk atostogų,laukiu nesulaukiu....Mes esam trijulė jau daug daug metų...linkiu visoms turėti po nuostabią draugę šalia.

Indodo

Dóm 7 m. 5 mėn.

Dór 12 m. 8 mėn.

2015.07.25 11:15 (prieš 10 m.)

Geras klausimas ar ties 30m dar įmanoma rasti draugę? tą tikrą gerą... aš jau abejoju. Pasidariau labai išranki, tiesiog nemoku su bet kuo bendrauti. Nežinau net, koks tai žmogus turėtų būti. Lyg nepasitikiu naujais žmonėmis, lyg nesinori "lįsti ir trukdyti" jų gyvenimo su šeimomis siūlant susitikti ar pan. Ir apskritai nelabai įsivaizduoju bendravimą ne šeimomis jau... o kai bendrauja šeimos, niekad nebus tos moteriškos draugystės. O gal tik dar nesutikau tos būsimos draugės o gal ir giliai viduj nesinori prisirišti, nes po paskutinio "žlugimo" prieš daug metų ilgą laiką negalėjau atsigauti. Kaip ir kitos rašė, velnias žino, kas nutiko vieną dieną tik pist ir blokas iš visų pusių. N kartų bandžiau prieiti, išgirsti, ką padariau. Praėjo gal 7 metai, o taip ir nežinau buvom kažkada susitikusios, lyg bandėm iš naujo megzti ryšius, bet kai yra neatsakytų klausimų - aš nemoku vaidinti, kad viskas ok, galim būt draugės vėl. Kaip suprantu, turėjau jaustis kalta dėl nežinia ko